Kodėl aš keliuosi iš ryto?

Dažniausiai todėl, kad ilgiau miegoti nebegaliu. Tenka keltis ir įsijungti kompiuterį, kad toliau sau ramiai stumti laiką. Dar norėčiau turėti nesibaigiantį pakelį cigarečių, jos irgi labai profesionaliai padeda užmušti kelias minutes. Namuose nėra kalėdinės dvasios, net eglės šakutė nepapuošta, kažkaip šiemet aš tuo netikiu. Vakar vakare buvau koncerte kur gyvas garsas virto skaitmeniniu ir šiek tiek atsitiktiniu. Išgėriau Pepsi colos už paskutinius 4Lt, surūkiau dvi svetimas cigaretes. Buvo tikrai gera. Norėčiau dirbti. Norėčiau padėti ruošti koncertus garso ir šviesos magams.

Esu visiškai keistoje padėtyje, nei užsivedęs nei užgesęs. Teisingai Anarchistas sakė kad nesukalibruotas.

Iš kompo kažkaip stebuklingai ir po truputį dingsta muzika, filmai, video klipai, bet man tai pasidarė visiškai nesvarbu. Berods mačiau, o gal man vaidenosi kad viskas kompiuteryje kinta ir juo pasitikėti negalima. Nuo vasaros man sunku patikėti mobiliu telefonu, kad skambina tas kuris parašytas ekrane, man kartais atrodo kad skambina erdvėje pasiklydęs jo miręs brolis dvynys. Kai patenki į ribinę patirtį dažniausiai ten patenki vienas, gal tai ir sudaro didžiąją dalį ribinės patirties saldumo? Likimas vienu visame pasaulyje. Jeigu man pavyktų patekti į paribį be detonatoriaus? Surasti kažką kas jį pakeistų. Kokį nors stebuklingą miksą muzikos, maisto, aplinkos, paros laiko, vaizdo ir vidinio nusiteikimo. Sunkiausia tai, kad vieną kartą susprogus norisi sproginėti dar ir dar, tikriausiai todėl kad atsistatau į pradinę padėtį vis greičiau. Pirmą kartą tai užtruko praktiškai metus, dabar užtenka savaitės. Galima sakyti aš neturiu beveik nieko, todėl kad sproginėju, neturiu tvirto pagrindo po kojom. Ar tvirtame pagrinde laimė? Norėčiau būti išmestas visiškai už borto, tada būtų aiškiau kurioje pusėje esi.

Niekaip negaliu sau atsakyti į klausimą kodėl keliuosi iš ryto… Gal tam kad padėčiau draugams? Gal turiu kokią pačiam sau nežinomą misiją? Gal tam kad jausčiausi laimingas?

Kartais man atrodo, kad keliuosi iš ryto, nes galiu sutikti tave, galiu praleisti nuostabų pusvalandį gerdamas arbatą su tuo stebuklingu kažkuo, galiu išeiti į kiemą ir nufotografuoti nuostabių vaizdų, galiu su kompiuteriu padauginti savo minčių atspindžių, galiu išgirsti nuostabios muzikos iš pbb arba hdd arba interneto, pažiūrėti praktiškai bet kurį filmą. Galiu sėsti į traukinį ar autobusą ir atsidurti praktiškai betkur, kur kas nors manęs laukia. Galiu vartoti, galiu kurti, galiu verkti, galiu juoktis – viskas priklauso nuo mano pasirinkimo, sunku darosi tada kai atsibosta rinktis ir norėtųsi turėti žarną kuria pumpuotų aukštesnės nei vidutinės kokybės content’ą tiesiai į smegenis. Kartais norisi pamiršti: tai, dar tai, kalėdas, 10 sergančių vaikų kuriuos reklamuoja per tv, kenčiančius dievus.

Norėčiau susitikti tą dievo reinkarnacija kuri nuolat juokiasi, kuo toliau pasaulyje tuo daugiau dalykų iš kurių gali juoktis.