Atsikėlus iš ryto būtinai noriu kavos, kavos su pienu. Tai vienas iš mažų dalykų dėl kurių gyvenu. Keista gyventi dėl kavos iš ryto. Norėčiau turėti kokį didžiulį tikslą, bet niekaip joksai neprilimpa prie manęs. Belieka rytinė kava ir muzika. Muzika kuri nupaišo visą peizažą, kuri perstumia tave iš vienos nuotaikos į kitą. Galiu būti Dj’us pats sau, bet daug mieliau kai kas nors kitas bando atspėti kur link suka nuotaikos. Kava, muzika ir draugai – daugiau nieko nereikia. Turėti tris dalykus dėl kurių gyveni tai gana daug. Man mama sako kad aš nepakankamai myliu pats save, tikriausiai tai tiesa. Neprisimenu tiksliai kada nustojau mylėti save, kažkuriuo momentu pasijutau lyg aukštinčiau save per aukštai ir tėškiau į purvą, dabar niekaip negaliu išlysti iš to purvo. Neprisimenu ir dar gana daugelio pirmųjų kartų. Kai gyvensiu kitą kartą apie kiekvieną pirmą kartą parašysiu po eilėraštį.
Pripratau nieko neturėti, pripratau prie minimalių poreikių. Reikia pradėti kelti kartelę aukštyn. Vėl pradėti pasitikėti savimi ir savo jėgomis.
Su kuo aš pradedu žaidimą?:
- Rūbais
- Gana galingu ir gražiu Kompiuteriu
- Mašina su vasarinėm padangom ir pūliuojančiu varikliu
- Dviem mobiliais telefonais
- Šiek tiek knygų.
Ką galima su tuo nuveikti? Kartais man atrodo kad visiškai viską.
Žinai, į ką man esi panašus, kai apie tave galvoju? Į didelės galios jau beveik susikalibravusią mašiną.
Jeigu jau sugebi orientuotis į minimalizmą, tiesiog suspausk kantrybę ir palauk.
Viskas susiklostys. Gal ne visai greitai, gal ne tada kai norėtųsi, o kažkada.
Ištvermės.
Ačiū