Ar ne per daug? 1


Paskambina, atvažiuoja, nuveža, pavaišina ir kava ir pyragu ir marija, paplepam, parveža atgal. Tikrai yra gerų žmonių. Čia vakar… Šiandien paskambina, pakviečia, irgi pavaišina jau kitas draugas, nuostabu. Daug galvojau, apie tai, kiek aš dar suprantu apie realybę. Gera M ir TV su muzika, interneto muzika ir buteliukas alaus. Galima sakyti gan greitai masčiau, apie tai kas man įdomu pastarasias dienas, nemasčiau kaip užsidirbti daug pinigų, masčiau kaip kiti tai daro, masčiau apie tai kokia mano vieta, ar aš galiu kažką parodyti naujo? Kas man įdomu. Galvoje rašiau knygą sau, dėliojausi užuominas ir vis prisiminiau, kad bent dar vis tikiu, kad tai ką aš pagalvojau, jutau, mačiau, nedings. Tai šioks toks tikėjimas kuris patenkina tinginystę ir siaubą, kad visko aprašyti negali, net akimirkos, ką jau kalbėti apie minčių tėkmę. Milžiniška konkurencija, bet aš kažkur viršuje, vien dėlto kad gimiau šalyje kuri išsilaisvino ir šiek tiek gaunu pinigų… Aš galiu tik matyti vartotojo akimis, išprotėjusio vartotojo, kuris be baimės bandytų chemines medžiagas ant savo kūno. Didžiulis eksperimentas…Jokios krizės, tik noras tų kurie viršuje toliau engti pasaulį, ir kova persimeta į virtualią erdvę, bet čia nesaugu…Kiek dar liko? Man atrodo kad liko nedaug, bent man, toks jau jausmas, tuo pačiu taip norisi tikėti, kad pasauliui pasiseks, žemei. Tam, kad pradėti nerimauti aš turiu patikėti kitų teikiama informacija, apie iliuminati, ufonautus, turtingų žmonių sąmokslą, ateinančius zombius, ir baisią pabaigą. Nugalėti visam tam tereikia pajusti savyje laiko beprasmiškumą, nustoti bijoti pabaigos, kaip ir nebijai miego. Tada viskas ramiau, gali sau bandyti atsekti poveikio gijas tekančias per savo sąmonę… Kiek nedaug skiriasi pigiausias produktas nuo brangiausio… Kai kur daugiau, kai kur mažiau… Viskas kažkaip tam, kad patenkintum savo norus, ir tenkindamas juos kažkur paliktum savo energiją. Tam kad negalvotum per daug, kad nematytum pasaulio pasidalijusio į beprotišką kiekį skirtingų grupių. Visko tiek daug, bet išsirinkti kažką vis sunkiau, nebent paprastuosius narkotikus. Gali knistis, kol išsigąsi, nes patikėsi, kad tai ką matai kažkaip veikia tave. Break and enter. Išsigąstu idėjų apie tai, kad kažkas stebi, vis turiu save tikinti, kad mieste praeiviai nežino mano minčių, vis prisiminti, kad esi neįdomus ir jiems pats tik praeivis. Nėra vieno recepto kaip išsilaisvinti, per daug gijų supainioję. Išjungti telefoną ir kompiuterį. negerti jokio alkoholio, būti veganu, jokio pieno produktų, jokių kiaušinių, jokios mėsos, ir žinoma jokių narkotikų… Vat tuo aš netikiu… Labiau tikiu, kad galima išmokti pamatyti kažkokius ciklus, kažką kas slepiasi už kitų veiksmų ir pasirinkimų, bet duomenys slepiami, ir pačių vartotojų ir tų kurie žino. Žinojimas pinigai. Pamatai kaip kažkieno kūryba persisuka per social media, gerai kai bent gali palaikinti kurėją… Dažniausiai ne. Kažko ieškai, junginėji TV, knaisiojiesi internete ieškodamas velnias žino ko, kažkokio efekto kuris nustebintų kuo daugiau. Sudėlioti kažkokią knygą, su intarpais, judančiais paveikslėliais, muzika… Viskas aplinkui verčia norėti daiktų, aš beveik jau jų nebenoriu, tikrai nežinau ko dar norėti. Visko ką turiu ir taip neišnaudoju iki galo, o viskas jau yra tam kad taptum pats pačiausias, tik reikia stengtis ir rinktis kaip. Pačiam sau pasigaminti akimirką, pačiam ją suvartoti ir ilgai ilgai prisiminti. Aš tik stebėtojas, kuris turi stebėti save, kad per daug neužsisvajotų, nenukryptų, nepasimestų ir svarbiausia nepatikėtų.
Šalis kurioje gyvenu viena iš tų kurios turi per daug, to pasaulio dalis kuris turi per daug. Bet tai kas man patinka – nelegalu, gerai kad bent ne viskas, dar galiu išgerti alaus ir paklausyti nemokamos muzikos…Kai pažiūri kiek geros muzikos youtube turi tiek mažai peržiūrų darosi keista, norisi kad būtų daugiau, ir tuo pačiu pasijunti vienišas, visiškai vienišas, net muzikos kuri patinka tau, žino ir yra girdėję tik keli tūkstančiai žmonių.
Pažiūrėjau googlas vėl rodo šią svetainę, kai suvedi mano vardą ir pavardę, nenoriu kad taip būtų ir tuo pačiu noriu pasidalinti savo youtube playlistu… norisi internete būti nematomu, anonimu, taip kaip tikiesi kad esi pirkdamas narkotikų telefonu. Tiesiog taip. informacija kuri niekur nenueina, kol nesukurti automatiniai kiekvienos kalbos atpažinimo algoritmai, lietuvių kalba tikriausiai prieš tai išnyks kol bus sukurti jie. Man taip liūdna, kad geriausiai naudoju ne anglų o lietuvių kalbą, arba bent rusų… Didžiosios valstybės, kažkoks chaosas žiniasklaidoje, kuri šalis gera, kas žino tiesą, kas gali geriausiai tvarkytis? Vakar sutikau rusą, išsigandau bet greitai savo laužyta rusų kalba užglaisčiau konfliktą nes lietuviškai pasakiau jam nepatinkančią frazę kitam lietviui.
Yra tokių skylių, ir tokių žemų standartų merginų, kad net neina suvokti.
Toliau einu savo mintimis. Šiandien pakilau iki ekstazės lygio, buvau, galima sakyti, per kietas šiam pasauliui, ir bijojau, kad jis dings, arba kažkas mane mes žemyn. Reikia tabletę išgerti šį vakarą. Narkotikai kurių gavau ir manęs neveikė pasirodo labai stiprūs. Bet mano smegenys dar dirbtinai ribojamos. Laukiu pilno greičio. Kuo ilgesniam laikui.
Vėl pasiėmiau kafkos pilį. Pabaigti skaityt, praeitą kartą artimi žmonės užparino, kad man ji per sunki. Dabar teks susikaupti.
Kiek knygų dar laukia…
Muzika? Fake prodigy:
http://youtu.be/Al48J7G2ztE
netikiu kad išklausysi viso, netikiu kad atsuksi tiek garso, kiek reikia…
Kai esi koncerte, negali patyldinti, ir vis tiek ten esi, gal net pinigus mokėjai…
Turiu planą, kaip visada su muzika, durną.
Pas mano draugą svjn mažame daugiabučio kambaryje prie pionier stiprintuvo pajungtos keturios s90. Kai atsuki visą katuškę tai stipriai. Gal net daugiau nei tūse. Taip ir ten yrašyti garsą, labai aukšta kokybe! ir sklebti skelbti skelbiti, gal kažkas atkreips dėmesį…
Šiandien man atrodė, kad aš išrinktas. Turiu priėjimą prie tiek informacijos, kad net negaliu suvokti. Viskas atrodė nekontroliuojama. Tikiu, kad viskas fiksuojama, ir telefonu ir internetu ir mintyse ir vaizduose ir jausmuose. Viskas įrašoma.
Reklama
Atsipalaiduok, gali gauti medžiagų už kurias karaliai būtų atidavę karalystes, o tu gali už kelis dolerius, paprastai tik reikia palaukti kol jos atsiras. Pasaulis pilnas gerų žmonių kurie nori padėti kitiems žmonėms pajusti malonumą. Viskas taip aišku, man dabar reikia tik patikinimo, kad aš nesu visiškai vienas su savo idėjomis. Tiek nedaug trūksta iki šuolio. Kaip visada, dar vieną praleidau, ir negaliu apsispręsti ar spėjau į traukinį. Bitcoinai, narkotikų ir nelegalių greitų atsiskaitymų pinigai…
Viskas turi vieną tikslą. Sukelti tau idėjų, kad pritaikytum kažką sau, arba sukurtum naują. Šiandien po daugelio laiko pats sau susisukau džointuką, ir tai nebuvo taip sunku kaip galvojau, o apie tai aš galvojau daug. Buvau sau užsidėjęs kažkokį baną sukimui, tiesiog…
Aš turiu tiek daug, ir neturiu kam atiduoti, teks tikriausiai atidavinėti ekranui, tai ir pradėjau daryti. G+… kažkiek tikiu tuo, net tikiu savo muzikos playlistu, kad ir kaip tai bebutų keista ir durna. Vieną dieną, jei dar bus kažkas. Kai pagalvoji idėja tokia absurdiška, bet kažkur yra, negaliu jos išmesti.
Man gėda net dėl ripintos iš interneto stotie pbb muzikos mano kompiuteryje, kažkoks noras atsilyginti kūrėjams, bet negali. Arba reikia atsirinkti. Pačiam Laurent Garnier yra atsidėkota tik jo dvd pirkimu kuris net ne pas mane, padovanotas gn…
Mano tikslas kuo ilgiau išlikti blaiviam ir stebėti kitimus, daryti išvadas, kol vėl vaistais nenuplauna išminties ir kitokio suvokimo. Tekstas turi būti…
Norėčiau groti muziką, tiems kuriems patinka, ir sulaukti patarimų, pasiūlytos naujos muzikos, tiesiog tiek. Aš noriu bendrauti ir nuolat jausti stebinčias akis ir atgalinį ryšį. Kuriuo gali naudotis. Surinkti paketus idomybių ir juos parduoti. Tiesiog taip paprastai, kasdien.
Turiu sekti savo mintis, kitaip pasimesčiau, turiu nuolat kreiptis į didžiulę duomenų saugyklą, kurios veikimo nesuprantu. Ir ieškoti būdų neišprotėti…
Daugelis ieško, ieško būdu užsitikrinti ateitį pinigų turėjimu, jų kaupimu. Ne tai tikras kelias, tikras kelias išmokti nebijoti net pačio šėtono…
Mano mintys bėga, o aš vis čia iškirptas adresas
Mane moko bijoti jį sakyti ir skelbti viešai.
Gerai kad dar nebijau telefono internete palikti…
Galiu pasidalinti adresais, slaptais, kuriuose paribiai, arba kažkas visai už ribų, kas laikoma legalu, padoru, ir priimtina.
Viskas jūsų rankose, tiesiog reikia norėti ir eiti ta kryptimi. Yra įmanoma dar gyvam esant dar kartą gimti mirti patekti į dangų ar pragarą. Reikia tik norėti…

Aš noriu išdėlioti savo jauseną raštu. Senos kalbos neseniai sukurtu raštu, savo apmokamoje svetainėje. Mano nuosavas kontentas… Viskas gyva, legalu, nevokta.

Ateis diena kada mano skelbti linkai neveiks, liks tik kažkur užsilikę logai ir šito puslapio snapshotai. Bet tik to ir reikia, ar ne? Kažkokios krypties kuria galėtum judėti.
Vėl trinu ir rašau. Kažką bandau pasakyti, kas turėtų būti svarbu ir įdomu panašiems į mane. Kiek tokių panašių.
Feminizmas…maišosi su porno, ir kiekvienas sako savo nuomonę, vienas kažkur tyliai glūdumoje, kitas garsiai su daug raktažodžių, ir aš nesirenku nei vieno, bandau surasti savo žodį. Kažkokį naują.

Norėčiau nuolat filmuoti viską akyje įmontuota kamera, ir transliuoti, norėčiau kad visa mano aplinka būtų užfiksuota, ir garsas ir vaizdas ir kvapas ir temperatūra ir mano nuotaika. To tikriausiai nesulauksiu, nors netobulai tai atlikti jau galiu:

Sėdžiu prieš 50 metų statyto namo paskutiniame aukšte, tai mano namai, čia gyvenau daugiausia laiko, kol kas esu vienas kambaryje, tai yra gerai, nes galiu klausyti muzikos (mano mm nepakenčia kai aš klausau muzikos), reikia pasistatyti du ekranus, tada galėsiu greičiau apžvelgti ainantį beprasmės kitų žmonių matytos ir mėgtos informacijos srautą ir kažką iš to atrinkti, net nesitikint atlyginimo už tai. Vien pažadas, kad gali tapti taip žymus vilioja milijonus.

Šiandien man buvo baisu todėl, kad nepažįstamiems žmonėms išreiškiau savo nuomonę kelis kartus, tai man gali nemažai kainuoti, nors dar kažkiek tikiu galimybe padaryti lay low. Kaip per III GTA…

Ar reikia dėlioti daug tagų, kad tie kurie ieško surastų? Manau ne, teksto turėtų užtekti. Fuck seo, the crave for audience. Kasdien taip, jau daugel metų, ir tik kartais užsimiršti, kai visai pasieki tą lygi kai niekas daugiau nesinori, kai gali sau ramiai dėlioti mintis nebijodamas. Nebijodamas dalintis.

Kiek aš suprantu iš savo blogo, retam kuriam mano mintys sukelia rezonansą, bent tokį didesnį, nors pakankamai neseniai mane bandė nuhackinti, gerai kad yra kas saugo. Netiki? Galiu papasakoti net asmeniškai balsu, bet ar tu nuo to labiau patikėsi? Manau iš tiek teksto galima suprasti kad tai ne google translate, ir aš ne kažkieno programa, aš save suvokiantis individas kuris ieško kur pasiaukoti, kiekvieną dieną. Kuriam baisu, kad negali aprėpti net mažos dalies. 5000 sekamų inovatorių parodo tiek mažai, bet yra tų kuriems kyla pabaiga iškarto, ir tai dalis jų informacijos dingsta kažkur google. Cyberpunk! Ir kelio atgal nėra, tie šansai, kad tave ištrins, betkada ir backupas saugomas tik savaitę… Taip ir dingo tiek daug gero teksto, kažkada seniai. Istorija nesibaigianti, muzikos daugiau nei laiko per visą gyvenimą, net geros tiek daug, o kai pagalvoji, kad ją, kaip narkotikus norisi kartoti…

Ar ne per daug tritaškių? Laukiu jūsų minčių 🙂


Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

One thought on “Ar ne per daug?