Be išeities

Stabiliai pritvirtintas prie piramidės, su visais reikalingais popieriais ir kortelėm, kodais ir kodukais, aš pilietis, man skirta kažkiek pinigų iš priverstinai surenkamo katilo. Šiandien buvau kirptis, nes plaukai jau per ilgi, rašiau pieštuku į sąsiuvinį nuotrupas minčių. Norėčiau keistis, norėčiau daugiau šypsotis, norėčiau stipresnių emocijų. Turėdamas savo valdžioje mobilų telefoną ir kompiuterį su tinklu galėčiau prisijungti prie kažko svarbaus (tikriausiai blogai ieškau). Galėčiau ieškoti išeities iš šou kasdieninės. Aš jaučiuosi vienišas, neturiu kažko kas mano širdį priverstų plakti greičiau, nebent marichuaną, bet nusprendžiau jos atsisakyti ilgam laikui, kaip ir alkoholio. Noriu vasarą būti blaivus ir tikėti, kad tai padės jaustis geriau. Mačiau besiskleidžiančius lapukus ant kaulenio krūmų, jau taip greitai viskas bus žalia. Vasarą turėsiu daugiau erdvės namuose, nes mm bus sode. Mane lengva apgauti, nes aš taip ir laukiu kažkokios keistos naujienos ar pakvietimo į kažką link ribų. Kiekviena diena man vis primena kiek daug aš praradau ir kad esu dar prieš starto juostą, paėjau atgal. Tik aplinkybių dėka aš vis dar čia, vis dar laukiu, vis tikiu, bandau mažiau vertinti ir galvoti, bet daugiau dėkoti už nuostabią dovaną iš aukštesnių. Manyje labai daug baimės, labai daug nepasitikėjimo savimi, reikia pradėti kažką keisti, tikriausiai vėl karts nuo karto nueisiu pas anoniminius narkomanus. Aš vienas ir sulaužytas, net draugai gali man į akis pasakyti kad atrodau kaip iš padivono (nemoku aš gražiai rengtis, kažkaip man tai nerūpi, bet kai tai pasako, tai žinoma skaudu, bet tai tiesa). Aš turiu išmokti būti reikalingas pats sau, save gerbti. Matyti kažkokį tikslą, bet kaip aš apie tai pradedu galvoti, man vis atrodo, kad mano tikslas ne čia. Tik baimė prieš begalybę ir tikėjimas, kad dar sulauksiu sulaiko čia. Reikia ieškoti, kažkokio deimančiuko, arba kasti anglį ir pamiršti, kad deimančiukai egzistuoja. Daryti, dar kartą daryti. Kuo toliau tuo man keistesni ir atgrasesni žmonių veidai, jaučiu juose kažką purvino, o pats jaučiuosi visiškai purvinas ir baisus. Šėtono era. Man nepatinka tvarka kurią kuria žmogus, jinai destrukcinė dauguma atvėjų. Jei ne progresas, mano koja būtų nupjauta, dabar vaikštau ir vis prisimenu tai, kad turiu būti dėkingas nesuskaitomai armijai už viską, bet norint atsilyginti reikia pačiam galvoti kaip. Norėčiau išmokti palikti kai kuriuos prisiminimus nebūčiai. Norėčiau patikėti, kad dar galiu būti laimingas ir laukti ryto, šiandien kažkiek jo laukiu, bet visiškai nesupykčiau jei jis nebeateitų. Skruzdėlynas. Išnykęs tikslas išskyrus malonumą. „net malonumą patirti nebėra jokio noro“ žinoma gali sau prisigalvoti kaip staigiai viskas pasikeičia, bet tikriausiai staigiai niekas nesikeičia, nebent atsiveria informacinis energetinis laukas ir ateina psichozė, bet palieki tada vienas. Nusipirkau loterijos bilietą, kad vakare pasvajoti, tik kuo toliau tuo mažiau svajojasi, persotintas tas vakarų pasaulis. Nusipirkau vaizdo kortą žiemą už krūvą pinigų, nusipirkau žaidimų ir nei vieno dar rimtai nežaidžiau. Turiu mašiną, tik neturiu kur važiuoti. Gal todėl dauguma žmonių savaip eina iš proto, įdomu kiek procentų pasaulio nenorėtų pakeisti savo darbo, kiek daro tai kas jiems patinka? Kelis pažįstu, pats kažkada tai dariau, tikėjau. Dabar tikėjimas baigėsi. Baigėsi tai ko tikriausiai niekada ir nebuvo. Kaip susigalvoti kažką ko nori siekti? Turiu šiokį tokį norą, norėčiau tvarkyti ir surinkinėti kompiuterius, bet kaip tai apraizgyta visokiom nesąmonėm. Neturiu aukštojo, neturiu patalpų, neturiu klientų, neturiu pinigų startui. Turiu tik savo galvą ant pečių ir visą pasaulio laiką išmokti būti laimingu.

Reikia atgauti valią. Dabar jos nėra. Aš niekas, gerai kad turiu donoro kortelę.

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Komentarų tikrinimas įjungtas. Po kiek laiko jūsų komentarai bus apublikuoti.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.