Bus geriau

Tikiu kad bus geriau, anksčiau ar vėliau. Pradėjau skaityti knygą. Sode nieko doro nenuveikiau. Net dabar kažkoks nesavas. Lieka tik tikėjimas kad diena iš dienos darysis geriau. Nenoriu beveik nieko. Norėčiau būti linksmas kaip seniau, bet nesigauna, išspausta šypsena ir yra išspausta šypsena. Mesiu rūkyt, mesiu gerti alų. Tikiu kad padės. Kiekviena diena tai kova su pačiu savimi dėl savęs. Liūdna žinoti, kad nesi jokios srities specialistas. Galiu nebent apie šizofreniją papasakoti. Šis vakaras sunkus, jei būčiau kaip seniau tai nueičiau įpūsti ir būčiau high as shit. Dabar to nebegalima, o norisi. Anksčiau ar vėliau gal nustosiu to norėti. Norėčiau išvažiuoti į mišką su palapine ir prisivalgyti LSD, gal sudėliotų man kažką į vietas, bet to irgi daryti tikriausiai negalima, nes su mano liga gali tai blogai baigtis, bent grybai man buvo labai sunki patirtis, kaip ir salvia. Kartais mano galva pati prisigamindavo haliucinogenų ir išsiūsdavo mane į tripą. Tikriausiai dabar esu stabilizuotas vaistų. Tie vaistai nėra gerai, ar gerai save dirbtinai lėtinti? Kiekviena diena tai brūkšniukas kad esi dar vieną dieną blaivus. Kuo daugiau atsijungti nuo savęs naikinimą propaguojančios sistemos. Aš galiu būti stiprus ir daugeliui dalykų pasakyti griežtą ne. Kai tiki viskas galima. Norėčiau vėl patikėti kad esu svarbus dalyvis kovoje tarp gero ir blogo. Šiandiena sunki. Reikia galvoje susikurti siekiamybės paveikslą. Aš jau gana seniai ir svajoti nebemoku. Nebent nusipirkus loterijos bilietą. Kaip lengva šiais laikais sunaikinti save, kartais man nuoširdžiai atrodo, kad pasaulį valdo šėtonas ir valdo tikrai gerai šėtoniška prasme. Visur pilna to ką draudžia religijos. Gyvenimas tapo neskausminga malonumų paieška, bet už tai teks susimokėti kažkada. Aš moku jau dabar. Gerai kad bent tikiu, kad esu ne vienas, o yra tekę pabūti ir vienam su demonais. Aš tikiu, kad sulauksiu paaiškinimų kodėl mane jie persekioja. Šita sistema žlugs ir tai atsitiks gana greitai, aš dar tikiu kad pamatysiu jos galą. Norėčiau ryt nebepabusti, bet teks keltis ir eiti į priekį. Kol kas nelabai turiu kur eiti. Neturiu ir dėl ko. Nebent dėl mamos, jinai praktiškai paskutinis dalykas kuris mane palaiko čia. Be jos išeičiau į nebūtį (galvoju apie 31 aukštą ir skrydį žemyn).

Vakaras po lietaus buvo gaivus, paskambino mama, sakė reikia ieškoti pagalbos kad išsiveržti iš narkomanijos. Pakalbėjau, pasidarė geriau. Užsidegiau lietuvišką smilkalą. Antradienį bandysiu nueiti į kitą anoniminių narkomanų grupę. Muzika tyliai grojo, jau temo, galvojau ką veikti nes dar miegoti nenorėjau, įsipyliau dar lietuviškos kokakolos, leidau sau jos nusipirkti. Pinigai buso beveik pasibaigę, turėjau 6lt, kita injekcija tik 10 dieną. ir gerai. vistiek nežinau ko noriu. Rašau. Tada geriau.