Dar kartą

Manęs vos nemetė, reikia vėl susikaupti ir būti švariu. Dienos keistos, naktys tuščios, kažkokie darbai. Numečiau svorio. Pamačiau antrą savo pusę, ji linksmesnė nei aš maniau. Dmnts sakė, kad jau savaitę geria, nes prarado darbą. Reikia mašiną pabaigti tvarkytis. Mes verti milijardų (mūsų mintys), tik niekas jų neduos, geriau paliks vegetuoti ir daužyti savo supratimą narkotikais ir alkoholiu. Visas dienas tas pats. Namie vienuma, atviram miesto kosmose, nepažįstami veidai skubantys savo reikalais. Nepirkau šiandien cigarečių, apsieisiu be jų. Kėliausi vėl super sunkiai, vis norisi vėl atsigulti ir pratęsti sapnų rėžimą, bet taip nevalia, yra kažkokios ribos kiek gali miegoti. Visi kovoja, tik šypsenos nuo veidų nedingsta, nes ir taip aišku kokia ta kova beprasmiška, nors svarbu įsisukti į ją, tada viskas px. Kaip išperkamos nuodėmės? Prašant atleidimo. Tik vat įdomu kieno reikia prašyti jo, manau tikriausiai draugų. Nors draugai gali būti per geri ir per greitai atleisti. Arba nebereikia atleidimo, kiekvieną dieną prabundi su juo. Noriu būti tvirtesnis, pagrindinė užduotis tai nepasiduoti beprotybei gyvenant jos viduje. Pasaulis pastarąją savaitę man atrodė linksmai beprotiškais ir nuolat jutau ribą, nuo kurios mane gali mesti į beprotybę, bet išlaikiau. Svarbu pripažįstant savo ligą ir jos teikiamą skaudžią ekstazę, nepasiduoti traukai visą pasaulį pradėti matyti kitu kampu. Oras tragiškas o aš jau pasikeičiau padangas į vasarines, dar gaila kad per mažas uždėjo 195 50 15 tai reikės atsargiai per duobes važinėtis. Kompas vis stovi prieš akis ir niekaip nevirsta darbo instrumentu. Jau pusė trijų, kiek daug laiko iš ryto išleidau vartymuisi po patalus. Jei tikėčiau, kad diena bus ypatinga tikriausiai lengviau kelčiausi. Kaip kiekvieną dieną jaustis lyg naujo pradžioje, kažkokį naujumą pakeisti, bandyti surasti detales kurias pakeitė per naktį (jei tokių yra). Visas mūsų pasaulis remiasi stabilumu jau esančių sukurtų sistemų, nors realiai sistemos nėra labai stabilios, bet jos dubliuoja vienas kitą. Didžiuliai statiniai iš kodo eilučių kad elektronai šokinėtų pagal tam tikras taisykles. Net priėjęs prie bankomato ar pirkdamas parduotuvei su kortele turi prisijungti prie to šokio ir pirštais subarškinti keturių skaičių judesiuką. Tiesa slypi kažkur elektros laide, arba glitčuose. Man keista kad būnant ilgai su žmogum aš jį pradedu laikyti kažkuo kitu nei nepažįstamą žmogų (kas yra natūralu), jį labiau pažinti, nors yra riba per kurią lipti nenoriu, nenoriu tapti visiškai artimu. Už tam tikrų ribų visi žmonės purvini ir niekas jų nenuplaus. Kiekvieną dieną į kovą su purvu ir netvarka kyla milijonai, kiti milijonai gamina tą purvą ir netvarką. Amžinas ratas, amžina kova besijuokiančių dievų akivaizdoje, kai juokiesi kyli aukščiau, aukščiau link Dievybių. Sunaikinkime dar truputį švaraus vandens ir maisto. Negali pabėgti nuo to kad šiki, šudų fetišas amžinai šalia, kaip ir žaidimas kurį pralaimi, kaip prisimeni kad jį žaidi. Ačiū mano nuostabiems draugams, ačiū motinai. Ne aš neišprotėsiu šiais metais…