Vakar net nesistengiau atlaikyti olanzepino ir gan greitai kritau į lovą, atsijungiau į ilgą ir sunkią kelionę po variantus, tik vos vos suprantant, kad tai poilsis ir laisvas laikas, pabudinėjau ne kartą, bet trumpam, tiesiog apsidairyti realybėje ir traukti toliau in sapnus. Iš ryto dar ilgai varčiausi kol skambutis privertė pereiti į šitą, atseit laikomą realiu, sapną su aiškiom taisyklėm ir šizofreniška šalia esančia cyberpunk realybe kurios tyliai troškau taip seniai.
Keli energijos spjūviai tiesiai į nervus ir aš vėl neramiame nebesuvokime kur aš, kas aš, kam aš, ir ką vapščė veikti, kai pačiam reikia apsispręsti, tarsi kokiam supistos laidos įrašomos kažkur into bits herojui kuris paliktas vienas kurti savo šou.
Soc tinklas užknisa, brangieji ir pigieji, patinkantys ir nekenčiami. Visa ta sapno realybė kurią palaikau aš pats savo paties tikėjimu savo prisiminimais ir kitų mėgdžiojimo, kaip beždžionei iš tarpgalaktinio šou. Tas amžinas bėgimas nuo savo kūniškumo, įteigto trumpalaikiškumo, skirstymo ir baudimo. Noro turėti aiškią užduotį iš pačio kūrėjo, taip naivu.
Amžinas nerimas dėl ateities visų kuriamo teatro, visų trupės dalyvių veidus iškreipia grimasa norinti suprasti kur scenarijus, energija ir kas užsakovas…
Tiesa?
O reikia niekada apie tai negalvoti, nesiimti apmąstyti užduočių kurioms neturim pakankamai info pajėgumo ir laiko. Reikia mokėt, neit, nedaryt, netikėt, ir negalvot (to bendro mito, į kurį bando panardinti nuo gimimo). Tada ištikro suprasi ir pradėsi daryti tai ko iš tavęs šitam gyvenime reikia pačiam tau.
Tie aukštesni, taip gerai supranta mus paduodami įrankius kuriais kuriamas tik epinio žmonių galingumo mitas. Bet galima išsilaisvinti dabar daug greičiau teisingai naudojant įrankius kurių veikimo nesupranta nei vienas vienas.
2 thoughts on “Daug daug miego ir sapnų”
Labas Zygi. Kaip man malonu, po ~916 karto, skaityti tavo parašymą, ir tepasakyti, jog lyg ir šį kartą patinka šiek tiek.
Ankstesniuose kartuose, būdavo perdaug manęs tavo parašymose, todėl jie man buvo neteisingais, man atrodo ir perdaug savęs norėdavai išreikšti, su intencija, būk tai tave kas nors paskaitys ir supras, atsiras kokia tai nors kiek artima dūšia.
Grįžtant prie temos, o tema, “ką aš čia, kuo aš čias, kas aš, kodė aš, kam aš, iš kur aš, kame aš, o kame jau nebe aš” tai žinai ta abejonė saikinga šiais klausimas tau bus labai prasminga, anksčiau ar vėliau vėl atgimsi nenumiręs fiziškai, ir tie klausimai ims aiškėti, gyvenime sutiksi vėl artimus žmonės, o ne “palydėtojus” iki psich….s.
Žinoma jog tiktai pats kaltas, kad ten dažnokokai tenka atsidurti, tačiau kaltinti juk verta tiktai savo dalelytę, o ne visą dalį. Tas ydealaus ydealumo troškimas yra išties nesveikas užsiėmimas. Kaip ir pats jau pastebi.
Taigi, džiugu, man regis, anksčiau ar vėliau, vėl gyvensi ne leisgyvis, o gyvesnis gerokai, nebe vaistų “pagelbomis”, o tiesiog tų ydealiai per daug ydealių iškilusiu klausimų atsakymais.
Imsi pats kokybiškiau sau atsakinėti, ir… žydėsi, tarsi naujagimis.
Taigi, pameni, smagiai mes visai tą kart, parepuodavom pas Tiškevičių rezidencijoje, 11 name, o ne 5 am.
Sėkmės auksinis berniuk.
Ačiū. Man iki šiol taip keista kaip pro vidinės cenzūros ir baimės laukan išeina bent truputis kažkokios emocijos kuri jaučiama kitiems. Taip norėčiau išmokti reikšti save pilnai, nebijot pačio giluminio tamsumo kuris neleidžia sakyt ką galvoji jame.