daug valandų miego

įsijungiu klaviatūros apšvietimą nes jau tamsu, vakar užmigęs apie 16 su kelias pabudimais pramiegojau iki šiandienos 10. Sapnavau labai daug, variantų, aiškinimų, kitų realybių. Pabudau dar labiau pavargęs nei eidamas miegoti…

Pradėti iš naujo, nebebijoti, kad tai vienintelis šansas. Jaučiuosi toks mažas ir nereikalingas pačiam sau, žinoma yra tų kuriems tavės prisireikia kaip paskutinio varianto, arba ta kuri manęs netraukia. Tas jausmas, kad kažkas palikta praeityje ir nebesugrįš atgal… Nerimas kasdieninis ir treniruotės su m, kad nebebijočiau paranojos, kuri nuolat šalia. Kasdien stebėti interneto nuotrupų keliones, nebesigauna skaityti, laukia jau ne viena knyga, reikės verstis tam. Nebežinau ko noriu, net nusiprausti ir nusiskusti retai prisiverčiu. Gerai kad aš laisvas savo galvoje, gerai kad aš laisvas per dienas stebėti ir plaukti savo mintimis, daugelis tokios galimybės neturi. Aš tyliai prisidedu prie naikinimo, ir nežinau kaip tai nutraukti, tyliai padedu internetiniems vagims, tada bent kažką jaučiuosi veikiantis. Kiek daug galima, kiek mažai reikia. Negaliu minčių koncentruoti ilgiau vienam dalykui, tik vis atsirandanti baimė ir pasišlykštėjimas savimi. Gali tikėti, ir gerai tiems kurie tiki. Aš laukiu, laukiu tiek kartų matytos ir jaustos pabaigos. To taško, kada vėl išsilaisvinsi ir galėsi rinktis iš variantų. Turiu būti rėmuose, kitaip šeima ir draugai pastebės…o aš kažkur toli, nukeliavęs savo mintimis. Kasdien nesuprastadamas kam. Tas galios poreikis kuris veržiasi iš visur, iš interneto iš tv iš radio iš pokalbių. Norėčiau būti tik šalutinis, jokiu būdu ne pagrindinis, kažkur šalia, nepatenkantis į nuotraukas. Galėčiau suvalgyti narkotikų, tų legalių kuriuos man duoda, bet aš laikausi ir nenoriu būti lėtinamas.

Gavau kelias dovanas iš žmogaus iš kurio tikrai to nesitikėjau. Android telefoną ir galimybę pralėkti 120km vingiuotu ir gražiu keliu su man patinkančia mašina. Labai bijojau vėl patekti į avariją, bet sekant priekyje važiuojantį draugą teko ir 140 išspausti, gerai kad nieko neatsitiko, nors per kūną ėjo baimės rezonansai.

Šiandien aš niekas. Man pačiam net keistą, kad vis dar esu, ir vis dar kažkoks panašus kaip seniau. Negaliu išsitrinti, galiu tik būti dalimi kažkokios tėkmės. Aš per daug įsitempęs, per daug interpretuoju kitų veiksmus ir kažkokius tekstus ir nuotraukas ekrane, bet gerai kad dar tuo nepatikiu…

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Mastodon