Dienoraštis, naujas dešimtmetis

Beprotiškas kitimas, tiesiog lekiantis laikas ir namų ramumas su arbata. Vėl buvau patekęs į psichiatrinę – neatlaikiau streso, kai viskas susidėjo į vieną mėsmalę, psichiatrinėje visiškai plyšau – patekau į religinę haliucinaciją ir bandžiau iš ten bėgti – atmintis buvo pratrinta vaistų.

Kaip sako: būtų bobutė su ūsais – būtų troleibusas. Niekada nežinai ar be psichiatrinės būtum atsigavęs, mano taip ilgai naudojami vaistai beveik neveikia. Gaudavau maksimalią dozę olanzapino, plius lorafeno kasdien ir cizordinolio injekcijas kas septynias dienas, ir vis tiek miegodavau po 6-7 valandas. Dabar vaistai jau priveikė – galiu miegoti ir dieną, po dvi tris valandas. Lorafeno atsisakiau beveik iškarto išėjęs – jis mane veikė siaubingai, neramino tai tikrai. Susimažinau olanzapino iki 10mg – sau įprastos dozės. Dabar jau atsigavęs, ir kaip visada po psichiatrinės, jaučiuosi sustiprėjęs – kai praeini tenykštį pragarą, visada užeina noras keistis. Cisordinolio irgi nebenoriu leistis – nelabai jau ir tikiu šitais atjungiančiais vaistais. Būsenai aštrėjant jų žinoma reikia – bet kai yra gerai nematau didelės prasmės juos naudoti, bet tikriausiai susileisti cisordinolio reikėtų – tai labai švelnus vaistas kurio aš visiškai nejaučiu.

Prirašyta darbų, bet aš suku internato srautą vis laukdamas to esminio posto, o jo gi nebus. Pasaulis tapęs daugeliui nesvetinga vieta, ir tik per memsus eina pasipiktinimas ir kartus humoras. Pats turi kurti kad neišprotėti. Vėl galvoju atsisakyti FB, TW – kai buvau atsisakęs jutau tikrai mažiau frustracijos ir nerimo, plius išnaudodavau turimą laiką produktyviau nei begalinio srauto sukimui ir ieškojimui ko nepametei. Žinoma gal geriau būtų tiesiog nustoti jį sukti ir tik karts nuo karto įdėti savo kūrybos ar atradimų, protingai naudojant tai vis dėlto labai galingos priemonės pasiekti kitus, plius kai kuriuos žmones dabar turiu tik FB, TW irgi dauguma nepažįstamų. Protingai naudojant… kai gabiausi pasaulio protai daro, kad tai naudotum neprotingai… padidintum tą paspaudžiamos reklamos kiekį 0,5%.

Šį kart labai aiškiai jutau kaip nuo mano būsenos kinta pasaulis, artimieji. Priklausomybė ir šizofrenija yra visos šeimos liga, ir gydamas matai kaip gyja artimieji. Bet greitai praeina tas pakilimas ir viskas į savo tradicines vietas.

Dingo dveji akiniai mano iš namų – tikrai pamenu buvo, o dabar nė padujų. Realiai ir tikrai įsisąmoninau koks pasaulis kintantis smulkiom detalėm. Tik tikriausiai kiti to nepastebi. Aš bandau nekreipti dėmesio.

Tikslas vienas – išlikti, jau senai suprantu, kad savižudybė neįmanoma – vis tiek permes į variantą multi dimensijos, kur esi gyvas. O laukti yra ko – globalaus milžiniško greičio kitimo, pavasario kuriam truks vandens, kintančios gamtos, kintančios realybės. Kuo mažiau galvoti apie globalius dalykus – jie ir patys pasivis ir įsiverš į gyvenimą.

Raminanti muzika iš somafm, pbb jau tiek nuklausytas kad beveik kas antrą gabalą žinai, pilnas kompas muzikos – rankos nekyla ieškoti kažko dar naujo, nebent įsijungti essential mixą iš bbc.

Nustoti, nurimti, neskubėti, užsisakyti du trūkstamus ventiliatorius savo mylimai dėžei ir dar vieną HDD. Monitorius kurį pirkau už 300 dabar kainuoja jau 430, HDD 7200rpm diskai didesnės talpos ir gera kaina greitai išperkami. Niekaip neprisiverčiu daugiau skaityti knygų, atverstas milžiniškas kiekis tabų ant naršyklės, vis begaudomas naujumas. Ar belieka kažkas svarbaus? Kažkas, ką kartais užjunti eidamas gatve, kad gali pasikeist, bet nenori apleisti komfortiškos pozicijos stebėtojo, pumpuotojo, davėjo. Dabar planai atrodo beverčiai, kažkur pabėgęs laikas, dingsta jis nesuvokiamu greičiu, metai, dveji, dešimt ir aš toks pat vaikas realiai.

Noras švelnumo, noras aštrios priešpsichotinės būsenos, noras suprasti aiškiai kaip per DMT tripą, kad viskas tik simuliacija tau pačiam, nuo kurios kažkada išsilaisvinsi kaip iš sapno. Vėl nevartoju nei alko nei narko – jaučiuosi geriau vien todėl, kad nereikia leist tam pinigų ir nėra to pykčio, kad turi vartoti ir būt fazėje nuolat. Ramumas su arbata – ramumas su muzika, ramumas su savo planu, viską sujungusios interneto gijos varo iš proto, bet buvau ir ten, už tų ribų – o ten nieko, jei sugebi patikėt ir sugrįžti į jau kitą realybės variantą. Misija? Misija tu ir tavo tapimas žmogumi. Nusiaštrinti su 0,25mg xanaxo ir keliom tabletėm parkopano, sutvarkytas dar vienas kompas, tikėjimas kad galiu – ir spyrio nebereikia, reikia tik užsispyrimo, pasilikti čia su savo neįkalbinama istorija. Ar liks amžinai ta širdgėla? Ar vakarai bus visada gniaužiantys kvapą ir aš pagausiu tą kadrą kuris mane pagaliau nuramins ir nebereikės ieškot. Visas pasaulis senai išprotėjęs – mano kampas jame ramus, paduodantis daugiau nei imantis ir tai yra maža pergalė.

Niekaip nesuprantu kodėl dauguma taip įnirtingai žiūri filmus ir serialus. Aš negaliu ir nenoriu. Kažkoks idealus vartotikas masėms. Aš esu teksto žmogus, man tekstas yra magija kuri ir išvedė pasaulį iš proto, kalba ir tekstas, piktas ir blogas šventraštis. Dabar tekstas su vaizdu nedidelio formato pikselių kratinyje praneša tau kas vyksta bendroje sąmonėje kai suki srautą. Ar tekstas gali atbūrt atgal, ar galima pažiūrėt sąmonės neužkrėstom akim į vyksmą aplink, pajust iki galo tą beprasmybę, bet prisidėt prie anonimų gaujos pilnai suprantant ir norint kashką dariti.

Vienišas vilkas su savo misija: pranešti kad sergam visi, visi sužaloti šito pasaulio ir tikslas išlikti, geriau užsidaužti vaistais, nei eiti full retard modu, aštrumu kurio niekam nereikia.
Šiam kartui tiek – kontaktai tie patys. Manipuliacija:

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.