Du ramentai

Traumatologas liepė vaikščioti su dviem ramentais, žiauriai nepatogu, bet reikia, kad koja gerai sugytų (vis dėlto surinkta iš gabaliukų) . Darbas dar tikriausiai nesišviečia, nes jame reikia sunkiai kiloti stebuklingas dėžes. Už lango ruduo, aš paprastas kaip visada. Leidau sau pastarąjį mėnesį nutrūkti kažkiek nuo realybės grandinės, reikia vėl atgal rakintis. Psichinė būsena gera, miegu gerai. Nusipirkau kelis kompiuterinius žaidimus, bet nėra valios žaisti. Galvoju, kad kol vėl neišmoksiu susikaupti ties vienu kažkokiu dalyku ilgam, nebus nieko gero. Tūkstančiai televizijos kanalų transliuoja nerimą, radijas groja muziką, internetas bando prajuokinti ar nustebinti. Svjns siūlo dirbti su juo, bet žinoma nelegaliai, per mažiau nei 8 valandas darbo 100lt. Artėja gimtadienis, neturiu nei kur švęsti, nei didelio noro tai daryti. Net tiksliai nežinau, kiek man metų sueina, berods 29. Reikės eiti į policiją, aiškintis dėl prakeiktos avarijos, bijau kad neatimtų teisių, jos man reikalingos darbui. Kiekviena diena panaši į kitą. Taip norėčiau vėl pakilti į aukštesniąjį lygį, bent trumpam. Kai mirksintis kursorius reikškia tiek daugk. Nuramintas pasaulis. Paskaičiau kas parašyta lape iš vsrs 5, visai ne kažką. Žudėsi su mašina. Norėjo pavirsti medžiu. O aš tik norėjau pratrinti savo praeitį, deja tai neįmanoma. Nostalgiškai pamenu tuos metus kai buvau stiprus ir narkotikai man buvo įprastinis dalykas. Kaip man tapti vėl tokiu stipriu? Kiekvieną dieną stengtis. Noriu tapti stiprus be narkotikų. Statyti apšvietimo ir įgarsinimo sistemas su džiaugsmu. Nebijoti.

Aš bijau tos manyje paslėptos interpretacinės galios priartinti nutolusią šaltą mediją. Tų aiškumos akimirkų ir prasiveržiančių kitų dimensijų. Bet taip traukia bent trumpam tapti pranašu ir išrinktuoju per kurį kalba kažkas iš kitur. Vaistai laiko parištą čia, kur lietus dažniausiai šaltas, antrą kartą sulaužyta koja primena, kad aš vis dar nemoku kontroliuoti kito savęs. Interpretacija. Sutrinka jos mechanizmas, tampa per greitas ir per aštrus. Aš nesaugus, demonai šalia. O kol kas paprasta kava su pienu. Kiekvieną dieną vis skanesnė.

Man kartais labai baugu stebėti, kam pasiryžę žmonės dėl pinigų. Pasaulis visiškai išprotėjęs, bet mes įprantame į jį žiūrėti lyg į sveiką. Tai žaidimas. Žaidimas kuris veda į mirtį, arba į nušvitimą. Tik kelias į nušvitimą vis bandomas paslėpti. Aš nebijočiau mirti, kad ir dabar. Tik žinau, kad tai ciklo pabaiga, ir męs gyvename jame. Viskas yra tiesiog teatras. Negali gyventi be kaukės, turi laikytis taisyklių kurios verčia mus statyti didžiulį metropolį. Viskas turi savo tikslą, net betikslis spoksojimas į ekraną laukiant kol kažkas įvyks. Viskas apipinta mitais, tikrų žinių gali gauti tik pats. Mano žiniomis reikia kurti arba padėti tai daryti. Nors gali atsisėsti prie bokšto ir kurti atmosferą. Man patinka grafičiais išdabinti namai. Tekstais kuriuos perskaityti sunku, o ir perskaityti jie, tik pavadinimai kurie nieko nereiškia. Išmargintas miestas, kuris stovi ant gyvybiškai svarbaus resurso didžiulio rezervuaro. Eiti tolyn, kaip kažkokiam sargui, kuriam net niekas nepasakė ką saugoti. Saugoti reikia tikėjimą. Tikėjimą žaidimu ir šypsena. Tikėjimą, kad žmonės demonai išnyks patys. O jų yra, kad ir kaip stengtumeisi užsidaryti į savo pasaulį, jie vistiek prasiverš su savo darbais. Amžina kova su žmonėm demonais. Bet be jų nebūtų nieko, jie pradėjo kovoti ir kova tęsis tikrai ilgai. Kol yra valdžią, tol bus ir draudimai. Draudimai nerti į kitas dimensijas. Kol šiuolaikiniai šamanai supras, kad išsiveržti be nuostolių neįmanoma. Reikia aukos…

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.