Kai reikia papasakoti ką mačiau ir ką jutau, beveik neturiu ką, kažkaip sunku įkalbinti tą būseną. Šiandien noriu rūkyti, bet laikausi, tikiu kad šį kartą išsiveršiu iš užburto rato. Jutau daugelį Dievo prisilietimų, nebegaliu likti netikintis, tikrai yra aukštesnė nei mes jėga į kurią galima kreiptis pagalbos ir jinai tikrai padeda.
Viskas vyksta dėl garbės ir pinigų.
Aš jaučiu.
Bijau atvirai rašyti G+, kažkaip savam bloge geriau.
Kai išsimiegi viskas vėl stoja į vietas. Nėra ko bijoti (kol kas), nebent savo vidinių demonų. Geriu naują vaistą : Dopakine.
Tikiu kad pasaulis stabilus ir tik man atrodo kad jisai staigiai kinta (arba jo staigius kitimus, galima racionaliai paaiškinti)…
Tikslas: kuo mažiau vartoti, jokio nikotino (kad įrodyti sau, kad galiu), jokios žolės, jokio alkoholio. Išsiblaivyti ir išsinerti iš kokono. Pamiršti praeitį ir išmokti gyventi šia diena ir ateitimi.
Taip noriu atsijungti nuo visko, išgaruoti kaip dūmas ir palikti tik kelias eilutes arba visai nieko. Noras išnykti nepraeina, vis kažkur lieka ir sugrįžta kai darosi sunkiau. Nors viskas taip lengva ir gražu. Norėčiau būti su tikslu. Keista žiūrėti kaip kiti neriasi iš kailio dėl virtualių dalykų, kiek jau kartų aš išgyvenau savo asmeninę pabaigą ir vistiek pabudau kitą rytą, kam man aukščiausiasis siunčia tiek išbandymų. Noriu būti nutrauktas ir sunaudotas iki galo, iki savo asmeninio galo, man gėda kas per tiek metų aš nieko nepasiekiau, pasiekiau tik tai kad galiu matyti vizijas kurių net nemoku aprašyti. Nieko aš dorai nemoku. Kada išeiti bus legalu?
One thought on “Ir nieko”
Dar vis yra ką išgirsti, dar vis yra ką pamatyti, dar vis yra ką nuveikti. Pradėjai žaisti, tai reikės ir žaislus susirinkti. Šiandien aš saugus, tik skruzdėlės bėgioja po stalą. Aš taip noriu žinoti kaip amžinam patekti į išprotėjusią visatą ir kaip ten išbūti neišmestam. Realus pasaulis per didelis kad jį aprėptų mūsų vaizduotė. Namie vienas, socialiniuose tinkluose dega krūva žalių lempučių tų kurie prisijungę, bet jos mane vilioja tik parūkyti ir sau tuščiai spoksoti į ekraną. Nebėra vieno tikslo, viskas suskilę į smulkius gabalėlius, kur kiekvienas gabalėlis dar dengiamas kitų ir yra visiškai nesvarbus, reikia sudaryti sąrašą tų kurie parsidavę šėtonui ir juos pažymęti juodom juostom, kartais juos matau parduotuvėse ar gatvėse, bet nieko kol kas padaryti negaliu. Aš galiu tik būti tikras, kad Mano asmeninis Dievas jau prabudo iš sąstingio.