Ir viskas dings

Aš išnyksiu. Dabar netikiu kad atgimsiu, aš brokuotas bet be tatuiruočių ir auskarų. Kiekvieną rytą pabundu dar prieš žadintuvą. Surinkau su broliu sode šiltnamį mamai džiaugtis. Taip norėčiau susirinkti šiltnamį sau, dar kažkiek laiko turėsiu užupio irštvą. Kas po to? Gavau neįgalumą dviem metam. Negaliu tvirtai apsispręsti mesti visą tai kas kenkia. Gerai kad dar nejaučiu ligos. Bijau ją pajausti ir patekti į mitą kur aš svarbus. Dmnts sakė kad galim tapti laisvų menininkų planeta, norėčiau tokioje būti. Taip norėčiau būti kažkieno, kad nereikėtų spręsti. Dabar esu tik Dievo, kuris man tiek daug parodė ir tiek kartų gelbėjo. Šokinėju nuo a prie z. Aš Ž. Pamirštu ką pats sau žadėjau. Kiekvieną dieną. Man baisu kai prisimenu, nemoku viso to nubraukti, gal šiandien bus diena kada prasidės mano naujasis gyvenimas. Išmokti būti šiandien be baimės tai mano tikslas, nes dabar nuolat ją jaučiu, baisu dėl visko. Užsidaryti kuo daugiau, persiversti. Įdomu kiek žmonių tiki į pasikeitimus šiemet, aš beveik netikiu, nors labai norėčiau tikėti. Tikėti kad sistema pasikeis ir bus perdalinta iš naujo. Dabar nebesuprasi kieno čia valdžia. Aš nebežinau ar šiemet man stoti kur nors į mokslą. Galėčiau pats vienas išmokti kažką naudingo. Tik niekaip nesuprantu naudingo kam. Gal atsistoti gatvėje ir sakyti the end is near. Pabaiga arti, pranašus gaudo. Guru. Kur mano guru. Žiūriu į savo draugus, daugeliu iš jų žaviuosi ir žinau kad nesugebėčiau būti jų vietoje. Prisimenu kaip jutau kad naktį žvaigždės nebepatekės, bet pasirinkau ne tą kryptį ir vėl viską sustatė į vietas. Aš nepaprastas, bet beveik praradęs save ir mokėjimą jaustis gerai be pašalinių medžiagų. Kas bus kai man vėl atsisuks varžteliai, ką mano sick protas dar sugalvos. Nenoriu. Nenoriu žinoti. Kiekvieną akimirką vyksta kova tarp tvarkos ir chaoso. Ant stalo bereikšmiai popieriukai šitoje kelionėje. Noriu surinkti didžiulę sceną ir groti muziką. Noriu parašyti tekstą kuris kažką reikš. Noriu papasakoti. Viskas kartais atrodo taip beprasmiškai, tik pinigų tekėjimas. Turėtų būti idėjų tekėjimas. Neįtikinsi netikinčio kad šitam kaleime yra išeitis. Reikia pradėti nuo mažai. Susikurti rutiną. Atsijungti nuo reklamos kad gali jaustis geriau išgeręs kažko. Mano šarvai tvirti, nenustebčiau pamatęs vaikščiojančius demonus tarp mūsų, o jie tikrai yra. Tvarka tiek sujaukta, kad ją reikia atstatinėti adatų injekcijom. Gelbėja muzika ir ekranai kurie rodo to ko nori. Visi gaus to ko jie nori. Dauguma nori išnykimo, aš noriu žinių apie tikslą. Mano tikslas padėti. Padėti suprasti kad galvoje slypi tiek daug ir gali pasijungti prie keistų demoniškų transliacijų. Gali su kiekvienu įkvėpimu tapti arčiau Jo esančiu. Chaosas. Jis įtraukia vis daugiau ir daugiau. Sunku savo galvoje išlaikyti pažadą, kad būsi apgintas nuo išnykimo. Aš turiu išlaukti šių metų galo nenuplyšęs, o jaučiu bus sunku. Bus sunku save valdyti ir neleisti, kad kažkas kalbėtų mano lūpomis ir pasakotų man baisias istorijas. Žinios ir matomumas tų kuriems labai sekasi mane verčia jaustis nepilnaverčiu, kiekvieną dieną. Šitoje anonimų minioje aš norėčiau būti miręs. Bet palikčiau tada perdaug skausmo, jai ne mama tai aš jau seniai būčiau ne čia. Mus įpratina stebėti neteisybę ir skausmą ir jų produktus nekreipiant dėmesio. Aš negaliu suprasti kodėl. Man keista būti matančiu aklumo jūroje. Taip norisi tikėti kad karma yra, ir bus visiems atseikėta už aklumą. Išeina vieni, ateina kiti, demonai ploja katučių žiūrėdami į mėsa kuri kažkodėl tiki kad yra tik mėsa ir kažkoks mistinis atsitiktinumas ir gamtos dėsniai. Vakar vakare. Prarasta. Tikrų žinių nėra. Šiandien esminė lūžio diena. Kai daktaras ir pacientas sutaria, kad užteks žaisti keistus žaidimus ir reikia skirstytis. Mane veikia kava ir arbata. Veikia pornografija. Veikia tam tikri žodžių dariniai. Veikia ryšiai ir pažįstami veidai. Negaliu atsijungti. Negaliu paspausti abort. Nebegaliu net verkti. Jei psichuškėja verki, suleidžia vaistų. Noriu tapti švarus. Noriu išmokti šypsotis nuo ryto iki vakaro. Noriu būti tikras dėl ateinančios dienos, bet labiausiai vėl noriu išmokti žaisti. Aš galiu susitaikyti su savimi tokiu kokį mane padaro vaistai. Tikriausiai jau pakenkiau savo smegenim neatstatomai. Teks susitaikyti su savim kuris nebeimlus.

Aš tikras. Nepripūstas. Manimi teka kraujas. Kartais jį pamatau. Negali pradėti nuo nulio, tenka priimti save su visais minus vienetais. Kiek daug tų kuriems dabar sunkiau nei man. Ir aš galiu tik tai stebėti ir žinoti, pakeisti to negaliu. Kaip išmokti negalvoti? Žinau kad yra vaistai tam. Bet vaistų kad pradėtum galvoti nėra. Nėra ir to vieno kuris būtų autoritetas visiems. Pavargstu būti vienas ir be tikslo. Dar viena cigaretė vedanti į beprotybę. niekas nepadės būti savimi. Viena diena. Dar viena diena, beprasmiški tekstai pačiam sau kad sužinoti ko nori. Noriu. Noriu išnirti ir įkvėpti. Tikiuosi šį kartą tai gausis.

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Mastodon