Pasilieka tik kartėlis, kad praėjo, tas keistas laikas kai tikėjai būtent tuo. Reikia susirasti naują tikėjimą, naują užsiėmimą. Yra labai gerų žmonių yra ir kitokių. Svarbu prisiversti suskirstyti ir klausyti patarimų, kitaip galima įklimpti. Dažniausiai tie kurie įklimpę nori tave nusitempti kartu.
Vėl fotografuoju, vėl domiuosi, vėl noriu eiti pirmyn į galutinį išsilaisvinimą. Jau beveik nieko nebebijau, tik noriu mažiau galvoti apie tolimus propagandinius mąstymo triukus. Gali apsibrėžti savo vietą prie keturių ekranų ir ten paskendęs būti, karts nuo karto nulekiant pas tuos kurie padeda pasijausti kartu ir nuramina.
Nuotaika vėl lūžo žemyn, bijau kažko, kažkokio mistinio atpildo. Esu tik skystis butelyje, noriu atgal į okeaną, viskas turi kažkokią aiškią pabaigą, ir mačiau ją ne vieną. Keistas tas f20.0, gali sunaikinti kitų individų suvokimą ir įmesti pas kafką, tada reikia bėgt ir bandyt slėptis, pačiam nugalėt savo demonus, nes jokie vaistai to padaryti negali. Svarbu per daug nepatikėt, niekuo. Svarbu nepasitikėt tais kurie pasitikėjima vartoja niekuo neduodami atgal. Nelegaliai. Negali be to. Pro rakto skylutę į ošiančia jūra pažiūrėt, pagaliau tai vėl pasiekiama. Parazitinė sistema su mažais ir dideliais siurbikais tavo laiko už minimalius energijos ir trust kiekius. Geriau be to.
Taip norėčiau būti paglostytas, pagirtas. Pats nebesuprantu kodėl viskas taip užsidegę neigiamumu, reikia keisti kažką, nes vėl neatlaikysiu ir teks pradėti iš naujo kilti spirale aukštyn. Nebėra to keistumo, yra tiesiog atėjąs suvokimas, kad gali keisti žodžius ir pamatyti tikrą reikšmę: mašina – skraidantis kilimas. Pinigai – pasitikėjimas iliuzija.
Feedas reguoja jau seniai, paduoda daugiau nei prašai kada reikia. Eksperimentas beveik baigtas, beliko susitikti su paskutiniais demonais ir pažiūrėti jiems į veidus.
Kasdien naujas šansas sutikti panašesnius į save. Idėjų yra, yra ir tikslų, yra ir probleminių sričių, svarbu žaisti griežtai pagal savo sukurtas taisykles, tada kiti žaidėjai pradeda tave suprasti ir palikti mažus pasitikėjimo bitus.
4 thoughts on “iš naujo”
Tas jausmas. Jis toks aiskus ir apciuopiamas. Tu itartinai vis dazniau ji pradedi pastebeti aplink. Netiketai atrandi ir vel stebiesi. Atrodo, kad tavo vidus isverstas ir ryskioje sviesoje paliktas, visiems. Norisi slepti, bet neverta, nes tai supranti tik tu.
Tai iš vis tik tu supranti ir tik tu bijai, jei turi su kuo kartu bijot jau daug geriau…
Kartu ar salia. Visada geriau, nei po viena. Ar atskirai.
kartu kai jau burnoi kartu, salia kaip ir greta, visada paskandina.ats ir ai