Kai diena prasideda sunkiai

Dabar man palaikyti skiriamas keturių vaistų kokteilis: dieną du kartus Hipokin 100mg kartu su Parkopan, vakare olanzepino 10mg ir kas savaitė Cisordinol depot injekcija. Asmeniškai aš netikiu vaistais, nes jie vistiek negelbėja manęs nuo ligos pasunkėjimo epizodų. Net daktarei kuri mane gydo buvo keista, kad liga pasunkėja net geriant vaistus ir leidžiantis injekcijas.

Miegas 10/10
Nuotaika 7/10
Liga 0/10

Klausau muziką ir galvoju apie bereikalingumo ir mirties kultūrą. Gi kažkas yra negerai jai aš nenoriu sulaukti senatvės, nenoriu net 33 sulaukti. Vis tie keisti stilizuoti bandymai nusižudyti kai paaštrėja liga. Likau gyvas per plauką. Kažkas negerai. Kažką reikia keisti savo aplinkos suvokime. Reikia išmokti gyventi dėl kitų, nes dėl savęs gyventi aš nerandu priežasčių (nebent panirti visiškai į ligą, bet patekčiau į ligoninę ir mane atstatytų į normalų būvį). Ką aš galiu padaryti kitiems? Donoro kortelę turiu. Tai kai nyksiu, paliksiu kažką kitiems. Galiu būti bandomasis triušis. Tik kur juo įsidarbinti.

Pumpuoja muzika energiją, aš noriu vėl išmokti skaityti knygas. Aš norėčiau mokėti aprašyti ligos epizodus, bet tam trūksta žodžių, tai patirtys už įkalbinimo ribų. Tiksliausiai gal tai galima apibūdinti taip: pasijunti lyg teatre, lyg scenoje ir jau berods matai visa ko užkulisius ir aptarnaujantį personalą ir žinoma tu pagrindinė renginio žvaigždė kuri gali viską pakeisti. Bet koks tavo atliekamas beprotiškas veiksmas turi labai gilią prasmę, tu gi kovotojas už tiesą ir gėrį. Visas pasaulis susilieja į vieną ir draugišką ir priešišką vienetą, atskiri žmonės nebėra atskiri, jie tiesiog sistemos agentai, net tavo motina nebėra tavo motina. Pradeda jaustis užliejančios tai baimės ir panikos tai ekstazės bangos. Viskas tampa labai svarbu. Tampi pusdieviu, kurį bet kada gali paaukoti. Tu žinai kad viskas filmuojama ir fiksuojama, net tavo paties mintys. Atsukant atgal epizodus kuriuose buvau dažnai ir lieka kažkas neaišku ir kažkas už suvokimo ribų.

Aš kaip ir tu, neturiu nuosavų namų
Nešiosiu kaltę kartu, liksim tiktai du.
Pasaulyje kuriame nėra kaltų tik tai mudu.
Aš turiu patirtį būti svarbiu
turiu patirtį būti vieninteliu tikru
turiu patirtį tapti pusiau Dievu
tik visa tai netiesa, visa tai kartu
burnoje nelieka žodžių tik alsavimas
netikiu pranašystėmis, kad viskas bus
kurta iš naujo, tai tik atspindžiai idealumo
viskas virpa ir yra netikslu tiktai tikslas
nušauti savo priešą kuris trukdo būti žmogumi
tik kaip darosi keista kai supranti kad tas priešas
tai tu
nenoriu būti atviru, bet aš kurtas tam kad kažką pakeisčiau
gal pakeisčiau savo paties genus ir suvokimą kas tai yra tu
Ar mes vis dar kartu?
Ar Dievas vis dar suka amžiną ratą dangumi?
Ar užtenka dar maisto, ar vanduo dar švarus?
Ar bus dar kartas ar bus dar pasaulinių karų?
Ar tas karas kuriame męs eiliniai vyksta ir šiandien?
Koks mano tikslas? Kokia mano užduotis?
Kur mano vadovas? Kur instrukcija kaip būti geru?
Kur vadovas kaip išnykti be skausmo, nepažeidžiant kitų?
Kada ateis diena kurioje mane pakeis kitu?
Kur tie valdovai kuriuos mačiau taisant mano schemą?
Kur atsakingi? Kur vadai? Kur magai? Kur vairuotojai?
Kur kolegos? Kur buvę draugai? Kur tie kurie nenorėjo būti kartu?

Aš tikiu kad išsiveršiu, ar vienas ar kartu.

 

 

Leave a Reply to ca Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

4 thoughts on “Kai diena prasideda sunkiai”

Mastodon