Kai negali pasirinkti kaip eiti toliau, kai viskas atrodo per gerai

Eina dienos, aš jau nebenoriu nei m nei alko, noriu išlikti blaivus iki galo. Susikaupti ir ilgai veikti kažką vieno dar sunku, sunku net ilgiau pasivaikščioti su Dnr. Niekaip nepradedu mokytis programuot, niekaip nemetu rūkyt cigarečių. Esu pilnas tikėjimo, kad pasaulis daugiau nebesubirs ir nepateks į mano asmeninės beprotybės pančius. Tikrai nuoširdžiai nebenoriu patekti psichozėn daugiau nei karto, naudoju savo krūvą reikalingų vaistų ir tikiu kad jie mane sulaikys nuo tos mesijo ir rusų pasakos mito, kurį man pradeda sekti mano paties galva.

Šiemet dešimt metų kai išėjo Scanner darkly. Tikrai verta pažiūrėt, labai gerai atskleista beprotybė.

Akys ir rankos vėl nori bėgti kažkur, patikrinti tą nereikalingą socialinę mediją. Aš taip laukiu dar ženklų, nors gerai pagalvojus jau visi gauti, reikia tik nustot bijot ir imt ir daryt, eksperimentuot, ieškot, kalbėt, rašyt, kovot, gint, sakyt ką galvoji ir būt geram. Pačiam sau ir kitiems. Svajonės pildosi su kaupu, prisiminus kiek dar variantų čia pat, sklendžia per erdvę kartu su mumis, ir kad galima papulti iš vieno į kitą ir mes patys kažkiek įtakos turim linijai vedančiai į ateitį. Kai kuriuose variantuose manęs jau nėra… Kai kuriuose aš suluošintas. O dabar man belieka netylėt ir toliau rašyt apie psichines būsenas, sielos ligas. Pamenu kaip būnant psichotinėse būsenose laikrodžiai mobiliam ir ant rankos pradėdavo rodyt vėjus, neseniai skaičiau apie tai kad kai kurie žmonės tai pastebėjo veikiami psilocybin’o arba lsd ar kitokių sąmonę keičiančių medžiagų. Dar labai daug paslapčių pasaulyje ir išsiaiškint jas galima tikriausiai tik ne vienam. Žinoma tikėtojų nepaaiškinamu bendruomenė nuolat sabotuojama nesąmonėm iš besišaipančių ir netikinčių. Aš tikrai tikiu paralelinėm realybėm, nes buvau vieną koją įkėlęs į jas ne vieną kartą. Stengiuosi nieko nespręsti apie tai, nedaryti jokių išvadų, tik užsikrauti bebaimiškumo bet kokiam ateities variantui. Svjns sako geriausia būtų dvėst kartu, ir kiek žmonių jau kiek metų laukia apokalipsės. Kažkada rašiau, pasikartosiu dar kartą: apokalipsė jau buvo ir mes perkelti į kitą variantą, galima jį vadinti matrica, galima tiesiog alternatyvia realybe. Kokie įrodymai? Vis didėjanti žmonių kančia būti čia. ir žinoma DMT ir jos realesnė nei reali realybė ir didžiulis, nesuvokiamas informacijos srautas iš jos. Nieko mes nesuprantam apie mus supančią aplinką ir mūsų pačių tikslą, taip naivu manyti, kad mes evoliucijos viršūnė, beveik dievai ir kad viskas paklus mums ir toliau. Mes tarpdimensinės būtybės, kuriems duotas šansas suprast. Gal mes tiesiog technologijų lytiniai organai, kaip bitės augalų. Kiekvienam iš mūsų slepiasi dieviškumo apraiškos, ir velniškumo. Man taip neramu matyti kaip žygiuojama globalinio totalitarizmo link. Laisvės vis mažiau. Aš tikriausiai negaučiau jokio darbo su savo diagnoze f20.0. Bet man reikia nedaug. Tik degančio tikėjimo kad viskas vyksta pagal aukštesnės jėgos planą.

Kasdiena traukia, kartais pabundu labai anksti, kartais keltis visiškai nenoriu ir vartausi kuo ilgiau. Nujaučiu kažkokius didelius pasikeitimus į blogąją pusę. Man neramu, atrodo, kad beveik nieko nebesuprantu iš to kas vyksta aplink. Lyg sapnas kuriuo sunku iki galo patikėt. Gili paslaptis, nesuvokiama ir neaprėpiama. Nebežinau ko norėt daugiau, nes Dievas išpildys su kaupu. Nebenoriu dročinti žiūrėdamas į ekraną, nes savos fantazijos nebepakanka. Aš purvinas, nesilaikantis net paprasčiausių taisyklių, kurias nujaučiu esant teisingas. Gal dar nevėlu pasikeist. Gal jau užtenka beprasmiškai spoksoti į interneto srautą, kuris toks seklus bent iš pirmo žvilgsnio. Muzika gaivina ir kažkiek įprasmina laiką. Nebe aš čia, ne tas kuris pradėjo šitą blogą. Viskas pasikeitę, seno manęs nebėra, liko tiktai mano kiautas. Aš kažkaip nepastebėjau to laiko, kai iešmininkas pakeitė mano traukinio judėjimo kryptį. Gal tai buvo tada, kai mačiau pačius tikriausius tamsos velniukus, gal kai lėkiau su mašina per stebuklingą mišką, gal kai mačiau tuos “nematomus kitus” stebinčius mane mano lovoje, kai aš isteriškai kvatojuos iš viso šito marazmo į kurį patekau. Nebenoriu to daugiau. Noriu tik vietos iš kurios matosi gražūs saulėlydžiai ir tokią vietą turiu, noriu ir knygų kuriose juntu dalį savo beprotybės. Dabar jinai įkalinta ir užrakinta vaistais. Šiandien po ilgo laiko lūžo nuotaika į nerimą neaišku kodėl. Kuo mažiau stebi socialinį interneto srautą tuo geriau, man pasaulis tai paslaptis, kurios aš niekada iki galo nesuprasiu, ir net nenoriu. Pažadas, kad po mirties tuštuma toks viliojantis… minčių srautas vis arčiau neša prie tikėjimo mažais ir dideliais stebuklais. Norisi juoktis iš savęs, iš savo patirčių kai galva pradeda buksuot, kiek jų giliai įsirėžę į sąmonę, o reikia netikėt ir ieškot naujos krypties, naujos idėjos, melstis vakarais, kad ir kaip tai keistai skambėtų. Tikėt, kad dar liko laiko…

Noriu nugalėt nerimą ir atidėliojimą…