Kaltas (prietaisas akmeniui kalti) 4


Kas gali išgelbėti mane nuo kaltės jausmo? Jausmo, kad kažką padariau, darau ir darysiu ne taip, gal net dar baisiau – nieko nedarysiu, kai reikės atlikti svarbiausią veiksmą. Kažkada buvo aiškios taisyklės ir aiški kiekvieno buvimo vieta. Dabar aš jaučiuosi nereikalingas, nes tikriausiai mūsų per daug. Aš nebeturiu darbo, aš nebeturiu ką nešioti iš vieno taško į kitą. Visi mano darbai rodosi tokie beprasmiai: fizinių ir informacinių objektų stumdymas iš vienos vietos į kitą. Dirbčiau už maistą ir būstą, deje šiuo metu dirbti dviem dalykam per didelė prabanga. Man valstybė ir jos daktarai skiria vaistus kurie man atrodo per daug baugūs, jie verčia mane slėptis po antklode ir miegoti daug daugiau nei man reikia, aš bijau prieiti ir pasisveikinti su tavimi, nes dažniausiai būsiu išjuoktas už atvirumą. Seniau mėgdavau žaisti, dabar neturiu tam noro, seniau mėgdavau rūkyti žolę, bet pasirodo kad ji mane varo iš proto ir diktuoja klaidingus sprendinius šios sudėtingos lygties vadinamos realybe. Aš norėčiau, kad ir pjauti pievelę, kasti bulves, nešioti kažką iš taško A į tašką B. Norėčiau turėti jėgų skaityti, nes dabar tekstas man per lėtas, aš noriu youtube greitų jausmų. Kaip aš galiu tapti reikalingas pats sau? Kai aplinkui tvyro nereikalingumo ir susinaikinimo dvasia, kai kiekvieną dieną matau žmonių vemenčių pinigais (bereikalingos per brangios mašinos, telefonai, rūbai, kvepalai) ką sukūrė mano gentis? Pasakas, mitus ir melagystes…

Aš noriu eiti pėsčiomis toli toli. Kai paskutinį kartą ėjau mane uždarė į vasaros gatvę, taip jie buvo teisūs, aš neteisingai įvertinau situaciją ir pridariau klaidų, bet aš mačiau kaip realybės burbulai sproginėja kai įsitempi maksimaliai. Dabar aš nežinau ką man galvoti, kas buvo realu, o kas pramanyta, aš norėčiau tik būti čia ir stebėti vis didėjantį beprotnamį už vasaros 5 ribų, vis didėjantį išnaudojimą, vis žiaurėjančia pornografiją, vis greitėjantį ritmą – kuris jau peržengė drum,n,bass ir juda link speedcoro ribų. Tai sugreitintas  archainis aukojimo būgnų ritmas, kuris tampa baubimu, nebelieka akcento 9tss). Dar likę suvokimo burbulai šen bei ten kovoja su sistema, bet tikrai sistema nugalės ir pati save palaidos, nes realybėje nebeliko sveiko proto, visi (beveik) tiek apšerti pinigais, filmais, muzika, narkotikais, greičiu ir seksu, kad nebesuvokia ko jie nori dar. Pasaulis pradėjo žagsėti pats nuo savęs, gerai, kad bent gamta, ta lygtai išnaudojama sistema yra daug galingesnė ir protingesnė už mūsų civilizacija, su savo matematikais kurie skaičiuoja tik diskrečius skaičius, kompiuteriais kurie skirti pramogai ir patiems sau, mašinom kurios gali tuojau pat užmušti, per visą pasaulį sklindančiom tv, radio, mob ryšio ir dar kitokiomis bangomis. Žmogus bando užimti viską, ir visa tai virpinti beprotišku greičiu. Gerai kad dar knyga, bulvė, lietus ir debesys. Žinoma ir artėjančios, labai sunkios ateities nuojauta. Męs gyvendami stebuklingoje ir nuostabiai gražioje, gal net šventoje žemėje leidžiame, kad mus valdytų ribinio intelekto pinigų robotai, arba protingi išnaudotojai kurie nesupranta ką daro. Berods vakar mano galvoje dvi realybės susiliejo į vieną, bet aš jau nebekreipiu dėmesio į ženklus, man baugu. Gamtos neįmanoma sunaikinti, mus – labai paprastai ir greitai. Pamirškime tokias sąvokas kaip žmogiškumas: jos skirtos tik dumti akims, tikrai vakarų pasaulyje jo nėra, jis paremtas gyvuliškumu ir nuolat kintančiom idėjom tam žiaurumui pateisinti. Žiauriausia tai kad aš pats esu dėl to kaltas. Vienas prikaltas visi nekalti? ką mes dabar aukojame savo dievam? Šokį prie galingų kolonėlių, lėtą meditaciją prie tv ekrano, šiukšles kurias krauname į didžiulę krūvą. Jeigu yra demonų, tai jie jau čia, męs juos pagaliau prišaukėme į savo filmus, žaidimus, muziką ir kalbą. Auga karta iš kurios kai kurie norės pakartoti demonų žygdarbius ir kai kuriems tai pavyks, kai kuriems jau pavyko, keisčiausia bus tai, kad jie nesijaus kalti, nebent mes patys juos prikalsim. Kurti ir akli, greitai nebejausiantys kvapo. Akli skausmui prie konteinerių, akli skausmui per TV, kurti skausmui per filmus, kurti muzikos tekstam, norintys tik kuo greičiau ir kuo daugiau suvartoti, nusipirkti ferarri, pakrušti 5 merginas iš karto, tada pauostyti ko nors ekstremaliai amfetaminiško ir lėkti toliau. Ačiū, bet man atrodo su tokiais (mankurtais) nepakeliui.

Temperatūra – tai elektronų virpėjimo atitikmuo, kuo greičiau virpa tuo karščiau čia, tuo daugiau uraganų, vėtrų ir kitų gamtos greičio įrodymų.

Dabar JIE (sistema) nori dar labiau sumažinti ir tai beveik virtualios policijos, kad mes labiau vienas kitą…(mylėtume).


Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

4 thoughts on “Kaltas (prietaisas akmeniui kalti)

  • getsbis

    tikriausiai visko per daug ir per tankiai, antraip nespoksočiau į komentarų rašymo laukelį geras dvi minutes ieškodama galvoje žodžių. jų pilna, bet atrodo, kad visi jau išnaudoti, išsakyti po milijoną kartų. bereikalingai. bet bandau, žinai? kaip viena blogerė neseniai rašė – ‘bandau žodžius iš savęs’ ar kažkaip tai. atrodo, parašyti (atsakyti į kito žmogaus blogo įrašą) kad ir ką nerišliai yra geriau nei nutylėt ir užvert firefoxo langą (kaip paprastai). nežinau, ką darai ir ką darysi ne taip, kas tave labiausiai verčia jaustis kaltu, ir kas nuo ro išgelbėtų. ‘pabėgti į tyrlaukius – aš sakau NE’ – pitt herojus iš finčerio se7en. aš gal sakyčiau TAIP. bet čia… ar ne pagal galimybes?

  • Sistem metsiS Post author

    Kartais rašau per daug. Mane visada seka nuojauta kad aš visada rašau tą patį, tik kitokiomis meninėmis priemonėmis. Gal net nerašau, o skanduoju, skiemenuoju žodį „Pa-busk“, įvairiom formom, su nepilnai sudėtais kableliais ir sudėtingu tekstu.
    Susiradau filmą se7en, būtinai pažiūrėsiu, o į tyrlaukius tikrai nebėgsiu, nebent bėgsiu į miestą ir pakampėse repuosiu apie griuvimo grožį.
    Tikrai ačiū, kad parašei. Pasirodo lietuviškas internetas vis labiau ir labiau gyvas.

  • Borka

    Pražiūrėjau (mintyse) įdomų ir greitą filmuką, kol skaičiau, man jis bent jau aktyvumu priminė filmuką apie tą saiko jausmo neturintį kafomaną iš La Caffe iš uTube. Kodėl reikia skubėti, kodėl negalima visko pradėt keisti norima kryptimi nuo savęs paties, savo minčių, jas perduodi į aplinką taip ir keistųsi viskas po truputį?
    Juk jeigu prisiriši virve prie greitos realybės traukinio ir verti save bėgt jo važiavimo greičiu tai nespėji ir taškaisi. Ir manau tai tik vienas iš atvejų, kada žmogui nepavyksta susisinchronizuot su pasauliu.

  • Sistem metsiS Post author

    Taip paskui save keičiu ir realybę. Beje pastaruoju metu aš esu net labai lėtas. Sinchronizuotis man pradžioje reikia su savimi pačiu. Čia kaip ir Lietuvos fenomenas – maža tikrai protinga tauta leidžia sau ant galvos šikti visokiems politikams, biurokratams, nešvariems verslininkams tik todėl kad tikriausiai nemyli savęs ir savo aplinkos pakankamai kad atsisėstų (nereikia net stotis) ir parašytų bent vieną skundą apie tai kas jų artimiausioje aplinkoje jiems nepatinka. Realybė pradėtų keistis tikrai greičiau ir sinchronizuotis būtų tikrai lengviau!