Pakyli aukščiau, viskas kažkur apačioje ir negali tavęs sužeisti, bet pradedi girdėti savo paties mintis iš praeivių lūpų ir veidai atrodo papuvę nuo noudėmių. Bet tai praeina. Kad ir kiek męs bandome susijungti, vis liekame vieniši (net seksas nesuartina). Receptas? Nėra recepto, tiesiog reikia palaukti. Kol telefonas praneš, kad turi naują draugą, kol jis suskambės, kol sutiksi tikrus ateivius, kol telikas pradės transliuoti tavo mintis, kol lūž internetas. Arba naktį eiti į kabaką kur už pulto groja solomon, nusikabinti jaunos mėsos, gal pavyks ją padaryti dviese (gentle hardcore). Arba kažką kurti.
Lietus, sniegas, vėjas ir kažkas šalia. Negali išleisti pinigų, kad atsirastų draugų, nebent turi daug pinigų ir nuolat juos leisi. Turiu pilną sandėlį garso ir apšvietimo žaislų tik nėra kur juos panaudoti. Nežavu. Nieko nebelaukiu, nebent resursų galo ir karo. O karas vyksta, tarp koorporacijų, tarp idėjų kaip turėtų atrodyti ateitis. Kiek dar visko reikia optimizuoti… Nežinau kaip optimizuoti savo sėdėjimą ramų ir stebėjimą ekrano, kad iš to gauti bent kažkiek pinigų. Norėčiau vėl patikėti kad galiu išnykti, bet kiek suprantu tai neįmanoma arba labai sunku/
Lygtai naujumas pradeda strigti. Vienas namuose. Reikia viską sutvarkyti ir sudėlioti į vietutes, kompiuteris narkotikas, noriu daug sapnuoti ir niekada nebeatsikelti iš lovos. Bet gi tai mano paties pasirinkimas, tik vėl nejaučiu jokio, visiškai jokio tikslo, nebent išnykti, arba kažkam suteikti džiaugsmo. Žalia spalva ir mėlyna, gi kažką reiškia. Kiekviena smulkmenėlė, reikia sudėlioti kažkokį didelį puzlą ir išsilaisvinti iš čia, išsilaisvinti iš priklausomybės nuo kitų. Žinoma kai pradedi laisvintis tai nelabai kam patinka. Kol neturi kur pasislėpti. Kai esu namie vienas valgau daug mažiau, nevažiavau į tundros festivalį, tik sukroviau visas garsą skleidžiančias dėžes iš sandėlio.
Protu nesuvokiamas kosminis laivas. Kur dar jis mane gali nuskraidinti? Nebetikiu, tiesiog būnu, laukiu skambučio, noriu su kuo nors būti ir būti reikalingas. Bet reikalingumas apkrautas beprasmiškomis dogmomis. Kai pradedi matyti suaugusių pasaulį iš arčiau (seniau niekada jo neprisileisdavau) jis pakankamai keistas ir juokingas.
Aš invalidas. Tik 40% tipinis žmogus. Taip pasakė popieriai ir specialistai…
Man patinka viršyjant greitį važiuoti su mašina. Man patinka piešti serialai. Man patinka muzika. Man patinka mano draugai. Man patinka prisiminti. Man patinka būti tuščiam. Man patinka būti pilnam. Bet man nepatinka tvarka.
