Kas sunaikinta.

Vis klausiu savęs kas nukentėjo nuo ligos: pats aš, esu vis tingesnis ir vis mažiau noriu būti čia. Vis mažiau kas mane džiugina. Vis bandau užsinorėti kokio brangaus telefono ar fotoaparato bet lieka tik vienas noras – ausinės ir gera muzika. Degraduoju. Per šiuos metus neišmokau nieko naujo, pasiekimas gal tik tas, kad nuėjau į anoniminius narkomanus ir griežtai užsinorėjau būti švarus, nors kiek supratau tai labai sunkus kelias, net dabar, beveik po trijų mėnesių švarumo, jau norisi atsipalaiduoti ir įtraukti dūmą, pakilti ir palikti visa tai kas ne taip. O reikia užsinorėti būti švariu ir teisiu. Nežinau net ar liko man bent koks malonumas be muzikos, dar mašina važiuoti patinka. Kaip visada šiandien nenorėjau keltis iš lovos, ką aš gero pamatysiu per dieną nežinau, nesitikiu nieko. Nieko nesitikiu ir iš rytdienos, nieko ir iš porytdienos. Vienintelis noras tai laimėti milijonų ir visą gyvenimą nebesirūpinti pinigais ir tuo kad reikia kažką jiems veikti. Durnas noras… Pražūčiau aš su pinigais, atgal į marijos dūmus pabėgčiau tikriausiai, neišlaikyčiau blaivus, nors gal, gal aš stipresnis nei man atrodo. Sunaikintas noras žaisti, be jo progresas praktiškai neįmanomas. Bet kur progresuoti? į nepriklausomybę. Nepriklausomybę nuo šeimos, nepriklausomybę nuo vaistų, nepriklausomybę nuo kasmėnesinės pinigų injekcijos, nepriklausomybę nuo interneto, nepriklausomybę nuo kito žmogaus. Norėčiau likti priklausomas tik nuo aukščiausiosios galios, tegu jinai piešia man kelią. Pamirštu su ja pabendrauti rytais ir vakarais, pamirštu melstis. Gal už tai mane ir baudžia piktosios jėgos. Gyvenam per daug gerai, man nepatinka tai kad visko per daugk, nespėju rinktis, produktų pasiūla milžiniška, bet nėra darbo kurį su jais atlikti. Darbas išsiveržti iš rutinos ir kiekvieną dieną paversti maža švente, su džiaugsmu ir virpuliu keltis, gultis tikintis vis daugiau.

Mes apsupti begalybės, ir vis daugiau jos dalių tampa mums prieinamos, mes turime rinktis. Privalai rinktis kažkokias mažas dėlionės daleles kurios turi padaryti tave laimingą. Bet ar jos tikrai gali priversti mane būti laimingu? Daiktai retai daro žmogų laimingą ilgam. Apsupti begalės pasirinkimų męs nustojame mokėti džiaugtis mažu. Mažu saulės spinduliu tarp debesų. Lietaus lašu. Maisto kąsniu. Tuo kad gali nuvažiuoti į gamtą, kad žengiame į priekį. Kad galime išbandyti begales skonių ir patirčių. Aš renkuosi būti, kad ir kaip tai kartais sunku.

Šiandien gera diena, nors iš jos nieko nesitikėjau, susitikau su vienu draugu, susitikau su kitu, pas trečią kieme nebuvo vietos mašinai. Tikiu kad šį kartą ligą sustabdysiu ilgam. Gal dar niekas negrįžtamai nesunaikinta, gal tik sužalota ir sugis. Reikia tik stengtis. Stengtis dėl to kas aukščiau, dėl to kas nesuprantama, dėl to kas veda viską pirmyn, dėl to kas užsuka saulę, dėl to kuriam musės filmuoja vaizdus. Aš taip noriu tikėti, kad viskas tik į gerą, ir išbandymai ne veltui. Nors kaip pagalvoji, gal viskas ir atsitiktinai, gal ir ne į gerą, bet tikėjimas turi išlikti.  Tam ir pasidedi kažką aukščiau savęs, kad būtų lengviau, kad būtų į ką kreiptis, kad būtų kas saugo ir kas atsakingas, kad būtų ką mylėti, kad būtų kuo TIKĖTI.

Aš tikiu, kad čia esu tik dėl aukštesnės galios, nes jau tiek kartų turėjo nutrūkti mano gija, bet jinai vis laiko mane čia. Privalau tikėti ja, privalau jai būti dėkingas, privalau laukti jos užduočių. Kol kas mano užduotis paprasta: būti švariu ir laukti. Atsiras darbo ir man…

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Komentarų tikrinimas įjungtas. Po kiek laiko jūsų komentarai bus apublikuoti.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.