Kažkiek laiko

Jau kažkiek laiko jaučiuosi nejaukiai, vienintelis būdas pasijusti šiek tiek geriau būti su kokiu nors draugu ir arba parūkyti THC, vaistų nuo savo f20.0 jau senokai negeriu ir gana ilgai jaučiausi tikrai gerai, tik pastarosiomis dienomis atsirado nerimas ir baimė, po truputį įsitempė klausa ir pradėjo man siųsti klaidingus signalus karts nuo karto, jau net atsibodo kiek kartų per dieną galvoje suskamba mano telefonas, o pažiūri ir nieko. Staiga visiškai dingo pasitikėjimas savimi, žinoma tam įtakos turėjo šeima, nebesijaučiu jiems reikalingas, nesijaučiu reikalingas visiškai niekam pasaulyje, net pats sau, vėl sunkiai keliuosi iš ryto, noriu likti sapnuose, nes realybė nors ir pradeda trūkinėti šiek tiek, yra labai stipri, viskas kažkaip patraukta per atstumą nuo manęs, supratau kad mėnesis man išrašomų vaistų kainuoja tikrai nepigiai, gal net nepatikėsit bet pakelis mano vaistų (kurių negeriu) kainuoja 300 dolerių tabletė apie 10 dolerių, žinoma man juos kompensuoja, seniau mokėdavau centą, dabar 5lt. Narkotikai… dar antidepresantai, dar injekcija mėnesinė, nieko man nereikia, reikia tik sukaupti valią ir surasti kuo užsikrušti negyvai ir ilgam laikui. Net porno praktiškai nebejaudina. Sutvarkiau kelis kompus, surinkau vieną naują, padariau paprastą internetinį puslapį, viską be jokio malonumo, net muzikos nebesinori klausyti, nors ir sukasi dabar kažkoks naujas dj hell miksas. Baisiausia tai kad žinau jog iš tokios būsenos galiu išsiveržti tik aš pats, netikiu pagalba, nebent trumpalaike, norėčiau turėti šansą garbingai išeiti lauk iš pasaulio kuris eilinį kartą linksta link karo, kuriame valdo tik pinigai ir galios poreikis, kuriame pačiam reikia ieškoti ką veikti, ir nėra vietos tau, nebent paaukosi visą savo dieną kažkam, kad jis užsidirbtų iš tavęs. Įsivėlė kažkokia klaida mano gyvenimo scenarijuje, jau seniai, gal prieš dešimt metų ir tiek laiko aš vis bandau atsijungti, nuo vieno nuo kito, bandau ir nieko, kol viskas susikaupia ir išlekiu į kitą realybę savo mintimis, ten kur aš kažką reiškiu ir kažką suprantu. Man baisu tai kad šitas gyvenimas tai labai sudėtinga dėlionė kurią vis dėlto galima išspręsti ir išsilaisvinti, tik ji tokia paini, geriausia negalvoti, ir pasitikėti savimi. Aš likau visiškai vienas, klounas kuris vaikšto ir kažką daro, bet nori tik sapnuoti ir dingti iš čia. Net rūkyti cigaretes nebemalonu, nors darau tai karts nuo karto iš įpročio. Lieka tik kelios viltys: ne nelieka šiandien nei vienos. Žinoma galiu sulaukti skambučio ar žinutės, bet tikriausiai nebūsiu šiandien niekam reikalingas, jei žinočiau kad vaistų užtektų pilnai atsijungti iki užgesimo… deje, to žinoti negaliu, supistos suicidinės mintys. Noriu važiuoti kažkur toli, be tikslo, statistinis minusas aš esu, be teisės sudalyvauti gyvybei pavojinguose eksperimentuose, nereikalingas vienetas. Srautas eina, žmonės stengiasi į bet kurias puses ir dar savimi patenkinti, galvojai viską matei? pažiūrėk šitą —> NSFW.

Atjungtas nuo eterio, atjungtas nuo savo buvusių komandų, nieko gero nenuveikęs ir norintis kažkaip išnykti. Tik viena bėda, išnykti paprastais būdais nesigauna, nebent didelė dozė lsd ar dmt ar kokio kitokio smegenine veikiančio chemikalo, bet ir tai trumpam, aš norėčiau nustoti galvoti vertinti ir rinktis, nustoti norėti, matyti girdėti, koks didžiulis melas, kad po mirties dingsti… Po mirties laukia dar milžiniškos kelionės, kančios atpildai, susivokimai. Tik ferma čia, ir męs tik energijos transliuotojai į eterį.

 

 

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

2 thoughts on “Kažkiek laiko”