Kelias aukštyn

Atsisakyti rūkyti visiškai cigarečių dar nesigauna, nors jų neperku bet kažkas aplinkui vis rūko, tai norisi supešti bent vieną, biznis iš to? Joksai, tiesiog rodo, kad dar trūksta man valios. Bet svarbu kad esu užsikrovęs tikėjimu, kad jau šį kartą bus 2 metai ir daugiau be alkoholio ir narkotikų, ir žinoma tikiuosi be psichiatrinės ligoninės, išsiveršiu pats iš užburto rato. Atrodo kad 2012 ateis ir praeis, liks tik keletas prisiminimų. Kartais taip nostalgiška, kad galvoje lieka taip nedaug. Darbas gydo, tikrai džiaugiuosi, kad jį turiu, bet reikėtų bandyti lipti šiek tiek aukščiau ir nertis į savaitinę rutiną, kada beveik nelieka laisvo laiko. Dievas dar vis rodo man kelią, kuris sunkus ir kur iškarto nepasidarysi didelis ir brangus ir skaniai kvepiantis darbo prakaitu sumišusiu su gerais kvepalais. Kol kas reikia išmokti:

1. Miegoti mažiau, daugiau daryti. (tai sunku, nes pagrindiniai vaistai nuo psichozės migdo, ir dažną dieną pradedu be plano)
2. Turėti planą kur noriu pakilti. (kol kas galvoju apie stacionarių kompiuterių tvarkymą, reikia dar plano mokymuisi [būtinai išmokti skaityti rusiškai geriau ir greičiau)
3. Kiekvieną rytą atlikti rutiną (vaistai + vitaminai ir mankšta [kaip kartais sunku prisiversti] ir skyrius iš geros energijos knygos)
4. Vesti tikslesnį dienoraštį (kiek įmanoma kiekvieną vakarą ar ryta užfiksuoti esminius momentus)
5. Šypsotis (nebijoti nieko, aš gi Dievo kareivėlis)
6. Nevertinti per giliai (nematyti tai ką man nori rodyti liga, beveik visi darbai reikalingi ir išganingi)
7. Vaikščioti į NA
8. Išmokti jausti malonumą iš beveik bet kokio darbo, dažniau tvarkyti namus, susitvarkyti kompiuterį iki galo.
9. Nesileisti į depresiją, kad ir kas bebūtų, negailėti savęs (man Dievas davė daug daugiau nei daugeliui kitų, džiaugtis kad mačiau ir jutau daugiau nei gali parodyti filmai)
10. Tikėti, kad viskas eina link gero (kai tiki pasaulis kinta kartu su manim, tai mačiau ir jutau ne vieną kartą)

Dešimties taisyklių kol kas užtenka, turiu kelias svajones kurias galiu išpildyti, tik jas pildyti reikia ne per greitai, lėtai ir užtikrintai eiti link tikslo, tikslas kol kas paprastas – diena su kuo mažiau narkotikų (kavos ir arbatos vis dar sunku atsisakyti). Ši vasara man kažkokia padūmojusi, keista, lyg per kažkokį stiklą, jaučiuosi lyg kažkas man paišo nuostabų paveikslą ir už tai tenori kad aš mažiau keikčiausi ir būčiau geresnis sau ir kitiems. Tikėti. Kai tai pradedi daryti, jau niekas to neatims.

Aš kėliausi ir ėjau tolyn į tylą
Paskui mane šešėliai slinko
Ir aš tikėjau į Dievą kuris glūdi juose
Dar vieną kartą mane apgavo
Tie kurie nesilaiko tiesos
Aš tik nusišypsojau ir taręs:
tebūnie taip kaip yra.
paspaudžiau mygtuką blackouto
Minia pradėjo klykt
Aš tiek daug dariau visko,
kad pasimečiau kvadrato ribose
Dar kartą įkvėpiau kvapą
kuris sklido iš tavo akių
Nuspalvojau sienas raudonai
Pavojaus spalva gi tokia
Kuris, man atsakys, dar tiki
vienkartiškumu
Visi būsim pakviesti į puotą,
tik kai kurie prie įėjimo susimuš.

Kai diena vyniojasi lyg niekur nieko, kaip lieka tiek daug valandų, kai neskaitytų knygų kaugė auga, kai supranti koks ribotas esi, belieka kiekvieną vakarą padėkoti, o iš ryto paprašyti pagalbos. Visos dienos tai spektaklis be žodžių, užpildytas miesto triukšmu, piramidė vis dar stovi, nors jau susipranta jos pamatai, kad nieko kito nelieka, tik piešti tai ko nori kiti, ir gali visiškai atsiduoti, ir gali visiškai išprotėt, bet Jis niekada neapleidžia ir visada būna šalia, šneka jis aštriom smulkmenos, katėm kurios bėga per kelią, kai dar kartą būsiu šalia beprotybės, būsiu dar stipresnis nei iki šiol, tikiu kad viskas čia tai teatras, tik aktoriam niekas nesakė kas jie, mano tikslas išbūti ir padėti kitiems išbūt kai sunku, kartu juoktis ir verkti, kartu būti drauge, dar vieną kartą aš pabusiu, nes darbai dar visai neužbaigti, tiek daug liko teksto, kurio niekas neskaitys. Visa šita sistema tik tam kad patikrinti kas tu. Nepažįstami gatvėse ir skruzdėlynai miške, viskas taip panašu bet skirtinga, lyg pasaka sekama išprotėjusios bezdžionės, anksčiau ar vėliau viskas sustos ir nurims, liks tik medžiai ir krūmai, dar žolės tikriausiai išliks. Tikslas tai kiekvieną dieną būti geru, tikėti šypsotis ir džiaugtis begaliniu dangum. Pasaulio centre kažkas viską suka, tam kad būtų įdomiau, milijardai vis gimsta ir miršta, tiesa vis lieka kažkur už suvokimo ribų. Ta pelkė, tas tikslas, tas noras atsijungti nuo blogų žinių. Mus prievartauja ir nieko nelieka tik tikėti tuo kuris aukščiau nei mudu kartu. Aš tikiu, tikiu į savo personalinį Dievą, tikiu kad jis man viską sudėliojo šitame keistame pasaulyje, kur menas tampa šiukšle ir jį perdirba į žaliavą kitam menui, amžini ciklai ir plaukas ant kurio aš kybau, vieną dieną jis nutruks ir man tada viską paaiškins, kas ir kodėl, koks buvo tikslas ir kaip aš ilgai jo nesupratau. Tikslas būti geram, tada ir veidrodinis pasaulis atspindi viską ką tu skleidi. Tikėk ir tu, kad esi čia ne vienas ir yra kitų galingesnių ir protingesnių dievų, kad reikia surasti tikslą kuris būtų be aš, nukreiptas į išorę, spinduliuojantis tiesa ir gerumu. Aš čia atgimiau tam, kad man vėl viskas prasidėtų iš pradžių. Prisimink žvaigždė tai tu. Neįsimylėk daiktų. Turėk vaikų (gal net ne savo). Užauginsim piktus, nes nesaugojom jų nuo to kas skaudu ir turi būti pamatoma tik sulaukus kažkelių. Aš tai paskutinė raidė alfabete, aš taip norėčiau būti besvoriu spinduliu.

Nuotaika 8/10
Liga 0/10
Miegas 10/10

Leave a Reply to vee Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

One thought on “Kelias aukštyn”

Mastodon