Koorporacija (bevertis tekstas, malda šėtonui)

Nori? Turi arti, ne žemę bet ką nors kitą, norėčiau nupaišyti kokį nors grafiką kaip nuo pinigų kiekio kažkas priklauso, priklauso čia bet (tikriausiai) ne kitur. Negaliu nufotografuoti savo naujos darbo vietos, call centras. Kaip nusiraminti ir tapti robotu? Negalvoti (ir nebijoti, tai gi supista klaida, liga) tik stebėti užsirašinėti ir mokytis. Norisi greitai viską pakeisti, bet tam tik vienas būdas, eiti nx iš čia, kažkur į kitą matmenį. Gaila parduotuvėje neparduoda būdo save išjungti. Reikia sukaupti savo valią ir pačiam tai padaryti. Ar dar noriu ko nors? Šiuo momentu ne, tik tuštumos be jokio šanso pabusti. Laukiu. Laukiu to, ko niekada nebus, nes per daug to noriu. Pasirink skaičius, this game has no name. Hello this is second line of support. Užvesk bylą, išspręsk problemą. Sutvarkyk pasaulį taip, kad tie kurie viršuje pakiltų dar aukščiau nuo tavęs. Balansas tarp tavo akių spalvos ir tavo būsimų vaikų, jai tokių dar bus. Manęs klausia, ar myli mane, sakau taip, nes myliu beveik visus, tik ne dėl visų daryčiau bet ką, tai tikriausiai nemyliu. Juodos žinutės iš realybės nuolat prasimuša pro triukšmą, tikriausiai nes jų laukiu. Anonimai? Kur jie. Aš negaliu juo būti, nes vis dar prisimenu savo vardą ir telefono numerį. Fantastika kaip viskas laikosi ant trumpo plauko. Reikia nuolat tobulėti. Nesuprantu kam mane priėmė…- dėl supistų rekomendacijų. Turiu draugų kurie norėtų, kad aš būčiau patenkintas saugus ir t.t.t o aš norėčiau nusikirpti plaukus ir visą kūną išsitatuiruoti skaičiais ir trumpiniais. A is for alpha B ir for Berlin. Nuotoliniu būdu prisijung prie kompiuterio.  Prisimink daug slaptažodžių, nes vienas nesaugu. Iš kur ateina signalas? Pipt pipt. Linija kuria vaikšto pinigai. Noriu turėti dar vieną šansą, continue 1,2,3. Beveik viskas netikra, tikra tik noras valgyti ir WC, gal dar sapnai. Aš nebe čia. Aš ant kalno, nuo kurio matosi melo vandenynas, plaukiantys debesys ir saulė. Tie kurie dirba kad negalvotum TU. Pasidalinam funkcijom, kas žinos kur nukreipti energiją tas laimės, laimės ką? Ramybę. Kurios neparduoda parduotuvėje. Aš padariau klaidų, darau ir dabar, darysiu ir ryt. Tikėk kad viskas baigsis didele tūsofke, hardcore dubstep speedcore style. Ir daug daug prisiminimų, aiškių. Ar ruošiesi galutiniai šventei? Aš ne. Draugas sakė, kad Vilnius visiškas kaimas. Tikrai taip, bet aš galiu tik įsivaizduoti kiek visko ten kitur. Vartai. Ėjau pro juos bet mane vis atmetė atgal. GaL dar kartą. 1. Tai tik akimrka 2. Tai baigsis (tikėkimės) 3. Taisyklės neaiškios (arba skirtos ne tau) 4. Waiting for a sign (once again) —————- Pradeda tekėti ramuma. Reikia viską sutvarkyti, sudėlioti atomus į savo vietas, tada gal atsitiks stebuklas. Tiki stebuklu? Aš tikiu. Dažnai jį pastebiu žmonių akyse ir šypsenose, gėlėse lauke ir žolės lapeliuose, ir ypač debesyse. Pradėjau tikrai daug sapnuoti ir anksčiau keltis, tikriausiai todėl kad gyvenime atsirado kažkoks tikslas ir kažkokia prošvaistė. Vakar negėriau vakare alaus, tvarkiausi kompiuterį, beprasmiški veiksmai… Kažkada man pasirodė kad klaviatūros barškinimas kažkokia satanizmo forma. Riaušės UK, nedidelės bet kažką sakančios, kažkas piktas už tai kad yra sotus pavalgęs ir apsirengęs, bet jam norisi būti aukščiau, norisi būti žvaigžde, o tam tikrai sunkiai reikia dirbti. Bandau išmokti svajoti realius dalykus, bet palyginti su haliucinacijom ir beprotybe jie visi iš žemesnės lygos. Nusikirpau ilgai augintus plaukus. Vis surandu žostkesnio ir dar žostkesnio porno, jau net nelabai norisi lysti tolyn, net arklių netyčia buvau radęs. reikia atsiriboti susirašyti planą ir jį vykdyti. Pamilti patį save. Ar tai įmanoma? Gal, kažkiek gal ir dabar to yra, bet šiaip norėčiau panirti į haliucinacijas arba tuštumą. Realus pasaulis įdomus vien dėl realaus jam galimo poveikio, haliucinacijų pasaulyje poveikis daug greitesnis ir kardinalesnis. Vienas du tu jau Dievas, vienas du tu jau pragare. Pinigai išnyksta kaip ir praktiškai visi kiti gyvi ir galvojantys organizmai, jie lieka tik kaip funkcijos ir skaičiukai formulėje kurią tu pats mąstai, nebent prieina šalia tada jauti juos arčiau bet jie vistiek atrodo TAVO žaidimo dalyviai ir visai pamiršti, kad jie irgi turi savo žaidimą. Kai rašai tokį tekstą užsikrauni pakankamai neigiamom nuotaikom. Nostalgija. Mano tikslas: viską suprasti (kelis kartus trumpam pasiektas (pats jausmas) bet neįmanomas tikslus arba ilgam laikui). Mano tikslas: kitų malonumas, per pokalbį, ir pirštų baksnojimą, matei šitą? Girdėjai tą? O kaip tau šitas? Kad nuspręsti kas yra gerai turėtum atsiriboti nuo kuo daugiau aplinkos kintančių faktorių. Jei tave uždarytų į narvą ir tau nereikėtų rūpintis nei maistu nei šiluma nei būstu, niekuo. Tu galėtum išmokti priversti save jaustis gerai? Nagrinėdamas save diena iš dienos. Nagrinėtum aplinką, kada atneša maistą, kokį, kiek kampų narve, kuriame geriau jautiesi ir daug daug kitų dalykų, tikriausiai labai užsinorėtum daryti kokius nors pakitimus aplinkoje (meną, saviraišką). Bet tada ir TIK tada kai turi bent klausą ir kažką kas dirgina tą nervą, jei esi aklas ir kurčias pradedi žaloti save (ypač jai toks gimei), nes tai vienintelė išraiškos priemonė. An act of self mutilation is an act of freedom.

Sistema reali tik tiek, kiek tu tiki, kad kiti objektai ir žmonės realūs, ir kad tai ką tu jauti realu. Sunkiausia save apriboti nuo viso to. Negali, nes turi kažko kažko prašyti arba tave veiks visokiom priemonėm, nes nėra vietos tau (kiek žinau ramią vietą numirti dar tikrai gali susirasti kas yra tikrai gerai). Neturi savo planetos, neturi net savo kampo, ir niekada neturėsi kol nesunaikinsi sistemos ir visų kitų likusių. Sistema sunaikinta tada kai gali pradėti žaisti, sunaikini savo galvoje buvusius įsitikinimus, mama tegu nebebūna mama, mašina tenebūna mašina. Virtualu, tik viena problema, tave pagaus ir uždarys į vasaros 5. Nebent išmoksi labai greitai junginėtis tarp išmoktų taisyklių ir laisvės būsenos. Esi laisvas kai esi vienas. Esi vienas kai esi Dievas. Gali būti vienas būryje žmonių, žiūrėti į juos kai į screen saverį kurį gali pakalbinti ir parušinti. Žinoma tai nepopuliaru, populiaru gilinti sistemą ir jos taisykles, bandyti pasiekti kažką, būti ratuku, suktis. Arba suktis narkotikų ir aukoholio visatoje. Ten kitaip, aštriau, nors mane traukia tiktai tuštuma su muzika. Muzika ir užpildo vis nauja (ar mėgstama) tuštuma mūsų RAM. Parodyk riaušes per TV, užpildyk artima ateitim ir praeitim visą mūsų suvokimą. Kaip nors pagalvoti išėjus iš sistemos, tikrai turėtų būti dar likę kažko ką galima surasti pirmam. Nors gal ir ne.

Aš esu tu, aš pabūsiu kiekvieno žmogaus, kiekvieno gyvūnu, augalo, akmens ir smiltelės vietoje. Tai vienintelis dalykas kuris man sujaukia laiko supratimą, amžina kelionė kuri vis didėja. Nes tik tada gali viską suprasti. Pabuvęs kiekvieno vietoje, pajutęs ką jis(ji)tai juto ir padaręs sprendimus kuriuos jis(tai)ji darė. Begalinėje visatoje. Amžina kelionė, sekundė bėganti tekstu, šėtonui besimeldžiančios rankos, ir akys sekančios jų judesius. Tikėjimas kad viskas paskutinį kartą, tai ratas paprasčiausias jau, tiesiog tereikia atlikti veiksmą kurį tu jau senai žinai, tiesiog suprasti ir nebevertinti nieko, išmesti iš galvos raides, pamiršti net daugybos ženklą ir pinigus visus išmest, nueiti ir atsigulti, gulėti sau visai ramiai, užsimerkti ir laukti kol ateis keisti sapnai, nebedėlioti ir nebegalvoti, nemodeliuoti sekančių dienų nenagrinėti to kas buvo nepasitikėti tuo kas bus, bandyt surast tą adatos skylutę kuri kažkur turėtų būti palikta, nusileisti į tamsos pasaulį ir būti absoliučiai kitokiu. Pajusti muziką kuri sklinda iš gylio. Pajusti besisukančias vėžias, sustoti ir ramiai išnykti nepaliekant nieko tik tašką praeityje.

Aš vis dar čia, bet laikas kitas. Taip noriu užmigti ir nepabust. Jai būtų čia žmonių, o ne robotų valstybė, man bent leistų oficialiai pasirinkt. Norėčiau pastatyti už tai, kad turiu valios save sunaikinti. Būtų azartas. Dabar tiesiog kiekvieną dieną besikartojantys kodiniai žodžiai, atpažystami pasikartojantys veiksmai, vis tie patys paternai ir nieko kas viliotų ateityje.

Net nenoriu su kolegom eiti gerti alaus, bet einu.

Susigalvojau kad esu kaimo vienkiemyje, apleistame po karo ir reikia gana toli eiti kad išgerti alaus. Toks mano ėjimo RPG.

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Mastodon