Lietus daro gražesnius namus,
medžius, šaligatvius ir kelius
pilkas dangus maitina mus
keliasdešimt kartų per metus
kas bus kai lietaus nebebus?
Kai krinta lietus norisi į namus
kur šilta sausa ir saugu
bet per lietų kažkiek tamsu
per lietų aš pavargstu
po lietaus vėl atsigaunu
šlapio oro įtraukiu ir energiją jaučiu
to kuris laisto mus
Aš per lietų eisiu toli
kol lietus susilies su manim
aš pavirsiu mažu lašiuku
kuris krenta ir džiaugiasi kritimu
nes kristi jo tikslas yra
kada ateina lietaus valanda
One thought on “Lietus”
Kartais rašyti beprasmiška, kartais ne. Skaityti niekada nėra beprasmiška. Keliauti į priekį. Vis pamatant kažką naujo. Naujumas mane palaiko čia. Naujumas iš praeities. Susilaikymas visada turi prasmę. Kartais noriu būti vienuoliu, kartais samdomu žudiku, abu keliai veda į skirtingas puses, bet abu tikriausiai vienodai įdomūs. Kartais noriu rašyti vėjus, kartais vienu sakiniu išreikšti viską ką žinau. Vienu sakiniu jau darosi sunku…o dviem įsivelia klaidų. Lieka informacijos kūrėjo kelias. Kurti daug, kad kažkur surasti slypinčią tiesą. Arba pati didžiausią melą, arba pilką pelytę, arba klevo lapą. Kažką surasti, nuolat kažką naujo. Įjungti save į maksimalų rėžimą bet nesudegti nuo iš visų pusių puolančių vėjų, aštrių spalvų, visokių žmonių. Pasiekus maksimalų rėžimą daug rašyti, vaikščioti, šnekėtis, kurti. Ieškoti to ką kažkada seniai pamečiau, ką išmečiau, ką suvartojau iki paskutinio kąsnio. Ir tyliai dainuoti:
viens ar du
męs kartu
galime iškeliauti tolimu keliu
nereikia švyturių
nereikia laivų
tiktai aš ir tu
jokių prasmių
viskas aišku ir tylu
kaip lašas tiksi
vienas du vienas du
laikrodžio nereikia
nebent kelių sekundžių
aš nepažadu bet tikiu