Log dar viena paprasta diena

Aš tikiu, kad mano aukščiausioji jėga vis dar gali išvesti mane į tiesų kelią ir duoti man tikslą. Aš tikrai noriu tikėti, kad esu čia su kažkokiu tikslu, betiksliu būti nenoriu. Gal mano tikslas ir yra būti čia ir ieškoti tikslo. Mano kelias tikrai duobėtas ir aš pats smarkiai aplaužytas bet dar tikiu kad pamatysiu kas už užkulisių slepiasi. Nors nelabai jau noriu turėti kažkokį „tikrąjį“ žinojimą, noriu būti ramiai sau, netgi nenoriu gyventi ilgai (man kartais atrodo kad dauguma nenori), noriu būti stiprus ir tikėti, kad ateis tie kuriems aš reikalingas. Susikurti savo aukštesniąją galią gana sunku, reikia pradėti su ja šnekėti, ją žadinti ir pasikliauti. Aš tikiu, kad mano aukštesnioji galia tikrai galinga, kiek ji man parodė pararelinių sapnų visatų ir vis dar nori rodyti jas. Aš net nebenoriu keliauti į jas, noriu būti čia ir dabar, noriu surasti darbą kuris žadintų fermą iš užkrečiamo miego. Mūsų ferma miega ir tyliai nyksta nuo žemės paviršiaus. Kai būdamas pakilęs iki paralelinių matymo lygio bandydavau nukreipti žvilgsnį į tolį, matydavau tik keistas vizijas, ar kad valdo elektra, ar kad pasaulio valdžią paėmė kitos gyvybės formos. Žvelgdavau per toli. Reikia žvelgti arti. Kas bus ryt, kas bus už metų. Sistema tyliai žlugs ir kris žemyn, kuo toliau tuo mažiau reikės žmonių, jų vietą užims robotai. Ar aš bijau roboto? Aš pats biorobotas su keliom sugedusiom schemom. Tikslas yra žmoniškumas. Tikslas yra kūryba, beprasmis paišymas ant pajūrio smėlio. Man palikta per daug laisvo laiko, aš nebežinau kur jį dėti. Norisi tikėti, kad tai vienintelis mano apsireiškimas čia ir aš vis dar laukiu komandos vperiot. Nenoriu grįžti atgal į ligoninę, niekada. Aš tikiu kad mūsų visų tikslas čia yra paruošti kuo geresnę aplinką mūsų vaikams, gal jie išspręs dilemas kurios kankina mus dabar. Aš neturiu ir neturėsiu vaikų, nenoriu perduoti ligos geno toliau. Aš vis tikiu ir vis noriu tikėti labiau ir labiau, kad viskas vyksta su tikslu ir tiksliai numatytu laiku, arba viskas tik žaidimas, bandomasis lygis. Pavargstu galvoti ką man veikti toliau, pavargstu galvoti apie tuos kurie neturi ką veikti kaip ir aš, kiek mūsų daugk, kiek daugk galėtume nuveikti visi kartu. Mano nuomone Komunizmas geresnė sistema nei kapitalizmas, nors ir pastatyta ant kaulų. Viskas išties statyta ant kaulų ir ašarų. Šiandien man nesinori verkti. Šiandien aš tvirtesnis. Turiu atlikti sąžinės ataskaitą, bet vis neprisiruošiu.

Už lango tikrai gražu, aš tikrai tikiu, kad surasiu savo tikslą. Tikiu kad surasi ir tu.

Tas jausmas, kad kažkas paspaudžia knopkę kuri įjungia lazerio rėžimą. Tas lėkimas mašina su iki galo nuspaustu gazo pedalu ir klykiančiu varikliu ir tas atsibudimas sudaužytoje mašinoje su prispausta koja ir jausmu, kad teks būti čia amžinai, tas žmogus atsiradęs iš niekur, greitoji pagalba ir gaisrinė. Viskas kaip kažkoks bepročio šokis kažkokiems išprotėjusiems chaoso dievams. Nekenčiu tų dievų. Noriu melstis geriesiems Dievams, noriu būti paprastas, o ne tas kuriame vyksta kova dėl pasaulio išlikimo. Baisu kai pagalvoji kad ta beprotiškumo būsena gali išlikti ilgai ilgai. Ačiū Dievui yra vaistai. Ačiū Dievui yra šeima. Vienas aš išnykčiau krentančioje tyloje.

Tikslas būti reikalingu. Tikslas būti švariu. Tikslas būti besijuokiančiu bet tvirtu.

Kiekvieną kartą kaip aš pradedu melstis chaoso Dievams įvyksta kažkas blogo. Reikia nustoti jiems melstis. Reikia atsiduoti tvarkai.

Miegas 10/10
Nuotaikas 8/10
Liga 0/10

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

2 komentarai “Log dar viena paprasta diena”