Lorafenas

http://en.wikipedia.org/wiki/Lorazepam

Padeda nuo nerimo, nuima jį kaip ranka ir palieka tave ramų ir patenkintą. Vakar diena tokia ir buvo, su džiaugsmu dirbau valgiau rūkiau cigaretes. Renginys buvo paprastutis, bet garsas buvo geras. Su džiaugsmu dariau viską, ir buvau linksmas. Gaila Lorafeno negalima gerti kiekvieną dieną ilgą laiko tarpą, nes prie jo pripranti. Kažkada geriau jį gal pusę metų kiekvieną dieną ir nieko. Kai šį kartą eisiu pas psichiatrę paprašysiu kad išrašytų man jo arba kažko kito atpalaiduojančio nuo nerimo. Tikriausiai dar ilgai teks šauktis cheminius junginius į pagalbą sau. Šiandien vėl kažkiek bijau montažo VRM rūmuose, ryt mažiukas renginukas ten, taip aš nekenčiu tų mažų renginukų, bet tai mano darbas reiktų jį mylėti. Įdomu kokį darbą aš dirbčiau dabar jai nebūtų pasireiškusi liga, bet tikiu kad ne techniko kroviko. Išsiveržti galiu tik mokydamasis kažką kas mane užveda. Kol kas manęs neužveda beveik niekas. Nebent norėčiau turėti Hi – End kompiuterių parduotuvėlę, kur būtų renkamos galingos sistemos. Reiktų kažką veikti savo svajonei, bet jinai kol kas tokia tolima ir nepasiekiama ir sukaupti jai kapitalo praktiškai neįmanoma. Palikim svajonė.

Kaip keista kad maža tabletė gali priversti jaustis laimingu, gal aš ja per daug tikiu. Geriau tabletė nei jointas, ilgiau veikia, nors pašalinių neaišku kas daugiau turi, tiesiog žolė man netinka. O kiek žmonių rūko, kad negalvotų. O kiek senolių vartoją Lorafeną…

Lietus eina per miestą
Šlapi visi lapai ir stogai
Saulė šiandien nesirodo
Nors tyliai meldžiasi žyniai
Vakare nieko nelieka
Tik kelios mintys iš praeities
Aš atsigulu į lovą ir užmiegu
Lyg eilinis kasdienybės karys
Naktį suskamba telefonas
Reikia keltis ir važiuot
Gelbėti pasaulį nuo išnykimo ir mirties
Kosminiai laivai tyliai zuja po miestą
Mirksi reklamų ir iškabų šviesos
Aš tyliai skrendu ten kur mane kviečia
Važiuoju kažkiek per greitai
Naktis vis dėlto jau čia
Užsileidžiu radijo imtuvą
Kuris rusiškai prabyla į mane
Kažkas manęs laukia, ir tai yra gerai
Mane gali pakeisti beveik bet kuris iš jūsų
Nors man sakė vaikystėje kad aš unikalus
Greitai gamins klonus
Ir ufonautai danguje nerims
Pora kadrų iš praeities man tave primins
Kiek daug tų kurie buvo kažkada šalia
ir žinojai jų vardus
dabar jie kažkur
visi išsibėgioję, nėra tikslo
piktas demonas sako kad niekada ir nebus
Aš tyliai nusišypsau ir galvoju kad ryt
Būsiu viena diena arčiau taško
Kompozitorius jam muziką kurs
Kai aš išnyksiu į mano vietą stos kiti
Svarbi ta pozicija į kurią nėra konkurso
Kuri atvira ir daugeliui baisi
Kurioje nemoka atlyginimo
Ir kiti su panika stebi nesuprasdami
Ar tu pats pasirinkai tokiu būti
Ar tave išmokė kiti
Turi būti tie kurie tik stebi
Turi būti tie kurie daro negalvodami ką ir kodėl
Vakare visi užmiega
Šėtonas vertina tuos kurie vagia
ir dabinasi pinigais
kurių brangios mašinos
Kurie turi didelius namus
kurie keikia tuos kurie minimalūs
kurie tvarko kaip elgiasi kiti
Sistema padaryta taip kad pakiltų daugiausia netikintys Dievu.

Aš tikiu, kad šitas vis save bekuriantis kūrinys smulkus iki begalybės ir didžiulis iki žvaigždžių, sukurtas su tikslu. Atrinkti padauginti ir išrinkti to vertus. Dabartinė sistema serga, serga ir žmogaus suvokimas kas yra kas buvo ir kas bus. Bet Dievas gali nusileisti tarp mūsų, ir aš tikiu kad tai anksčiau ar vėliau bus, tikriausiai ir dabar jis vaikščioja ir stebisi mūsų neišprusimu. Dievų tikriausiai daug, silpnesnių ir galingesnių, mes patys kurti pagal jų paveikslus ir stiprėjame ir dieviškėjame pamažu. Palaiminti tie kurių klauso kiti, palaiminti kuriantys, palaiminti griaunantys, palaiminti galvojantys, palaiminti verkiantys ir palaiminti tie kurie netiki Dievu. Męs kuriamės profilius savo noru internete, vis rašinėdami kas patinka kas nepatinka, kuriame milžiniškus informacijos kiekius, kurios didžiausia dalis šlamštas, paliksime ateities kartom šiukšlyną, gerai kad jį gali išvalyti vienu paspaudimu, bet kiek vis dar realių šiukšlių išmetama į šiukšlynus. Mūsu paskirtis tikriausiai sėdėti prie ekranų ir spaudyti du klavišus, taip ir ne. Dalyvauti reitingavimo procese, ir męs dabar tai darome ir visada darėme. Tai pat reikia dalyvauti kaip dalyviui reitingavime, nes jai tu pats aukštai reitinguojamas tai ir tavo reitingavimas didesnės vertės. Susiskirstyti į sritis kurias norime vertinti, į jas gilintis ir kaip pasieksime beveik pilną žinojimą suprasime kad jis neperduodamas kitiems klavišo paspaudimu, reikia ilgų treniruočių ir bandomųjų užduočių. Dabar mus ruošia kad žinotume paviršutiniškai kuo daugiau ir visa tai paskanina mums visiškai nereikalingos žiniasklaidos skleidžiamu keistu nereikalingų žinių mišiniu. Garbinamas sportas, garbinama politika, ir kartais kelios įdomios žinios. Gerai kad gali atsijungti ir stebėti kaip juda lapai ant medžio, jis dažnai daug senesnis nei męs, jo giminė čia gyveno milijonus metų ir jis daug labiau prisideda prie žemės kaip kosminio laivo kelionės tikslo. Žmogus skirtas tvarkyti ir prižiūrėti, dabar jis teršia ir naikina, kas keisčiausia dar laikydamas save aukščiausiu evoliucijos tašku. Mes esam liga kuri užpuolė žemę, psichinė liga, ir ja serga beveik visi, kuo daugiau civilizacijos tuo daugiau ligos, tuo daugiau bereikalingumo ir išsišokimų už ribų. Aš norėčiau pamatyti tuos gydytojus kuriuos atsiūs sutvarkyti šiai planetai, bet jie yra už mano riboto mastymo ribų. Tikėjimas tai ir yra tikėjimas arba tuo kad viskas dar pataisoma, arba tuo kad čia nebepataisoma vieta ir mus perkels į sutvarkytą atlikti savo pareigų. Kad ir kiek aš rašyčiau teksto vis tiek nenugalėsiu sistemos, vienintelis kelias ją nugalėti tai savo noru išeiti iš jos, išeiti gali ir mintimis, kiekvieną dieną kartojant sau kad tai tik tarpinė stotelė ilgoje kelionėje ir reikia prisijungti prie naikinimo, kitaip sunaikinsi save. Baisiausia kad nebėra kur pabėgti, nebėra kur prisijungti kad atlikti savo esminę pareigą – tvarkyti ir skatinti įvairovę, kurti, kurti vienetinius produktus, dalintis tuo ko turi per daug ir žinoma jokios valdžios iš viršaus. Aš norėčiau prisijungti prie atsiskyrėlių ir aprašinėti pasaulio beprotybę. Sunkiausia bepročiams išaiškinti kad jie bepročiai, bet kai bepročių didelė daugumą pats tampi jų visuomenėje bepročiu. Aš pripažįstu savo ligą, kad kartais mano galva dirba per greitai ir aš pradedu suvokti, pradedu norėti keisti ir tikėti kad net pats vienas galiu viską pakeisti, tai ir yra liga, kad aš bandau mastyti visiškai savaip, vertindamas pagal save ir norėdamas tik gero. Man atrodo kad jau išaušo mesijo valanda ir aš esu jis. Daug kartų pergyvenęs bandymą pradėti naują erą suvokiu kad jinai netoli. Kiek tokių kaip aš dirbtinai laikoma prirakintų prie cheminių vaistų grandinių, kad nepradėtų šnekėtis ir elgtis nepatogiai. Durniai todėl kad tiki, kad yra svarbūs ir trukdo kitiems savo svarbumu. Kai aš tampu durnas, aš labai noriu išaiškinti ir pakeisti tai kas neišaiškinama ir greitai nekeičiama, man atrodo kad aš turiu teisę peržengti tam tikras ribas. Bet gal pasaulis kaip tik vystosi pagal Dievo sukurtą modelį ir dabar tiesiog praeina per skaudžią gamtos naikinimo stadiją, kad vėliau mokslo pagalba atkurtų kitokią gamtą, modifikuotą ir remiksuotą pagrindinį variantą. Gal kiekvienam gyvenamam pasaulį tai yra remiksas dieviškos sėklos kuri suveši kai yra tam sąlygos. Gal ir nėra kosminių daktarų nes tiesiog per daug gyvenamų planetų ir daugelis iš jų eina teisingu keliu. Kaip vienu žodžiu galima apibūdinti mūsų sistemą? Neoptimizuota. ir optimizavimo dar ilgas kelias, optimizavimas turėtų būti religija, atseit verslas tai ir daro ir męs balsuojame savo pinigais, bet taip dar nėra, nes kol kas pasirinkimas per mažas ir neleidžiama daryti kopijų pavykusių dizainų. Įdomu kiek kainuotų Iphone jai juos leistų gaminti kinijoje be nežmoniško pelno, 400lt? gal dar mažiau. Dabar galiu tik gyventi suvokdamas kad sistemos netobulumas tai šansas pasireikšti man, bet aš turėčiau kovoti su pačiais žemutiniais žemės Dievais (su tais kurie valdo). Reikia susirasti smulkią sritį ir joje bandyti kažką optimizuoti. Aš dabar bandau optimizuoti savo buvimą sunkiai keičiamoje ir kitokius sunkiai priimančioje sistemoje. Bandau išmokti šypsotis net žiūrint pačiam siaubui į nasrus ir laukti to kuris mums padėtų (nors tyliai galiu pasakyti kad ir aš pats galiu juo tapti, tik tam reikia įdėti labai daug darbo, o aš tinginys) padėti mums patiems. Mus gali nugalėti, net pats mažiausias sutvėrimas virusas, gali nugalėti ir atskridęs vienas ufonautų laivas, gal mus saugo tai kad esame nesvarbūs ir silpni. Pagalvojus apie tai kiekviena diena yra dovana ir labai norisi tikėti kad kažkas išliks kai męs dingsime. Tikriausiai ne, kaip sunku ir patikėti kad kažkas išlieka kai dingsta mikrobas. Dabartis duota džiaugtis. O dauguma pisasi norėdami pakilti aukščiau karjeros laiptais ir kitaip pistis, žinoma smarkiai pasipisus galima užsidirbti visam likusiam, bet tai gaunasi vienetam, visiems kitiems reikia išmokti džiaugtis pisimuosi išnaudotojų visuomenėje. Būtų bent aiškus vadas ir aiškus tikslas. Dabar pats sau vadas, pats sau tikslas. Tada belieka noras padročinti prieš ekraną ir turėti knopkę kuri išjungia kai pasidaro per sunku (baisiausia, kad tokia knopkė laisvėje yra tik jos veikimas labai nepatikimas, nebent skiri laiko ilgam jos mygimui). O svarbiausia nėra ko skūstis, kol kas viskas veikia beveik puikiai čia pas mus, tik tas tikslo nebuvimas mane žudo ir kaip žinai kad nenori palikti palikuonių belieka linksmybės, tik kas baisiausia jas irgi dabartinė sistema draudžia, niekas kažkaip nenori linksmų ir protingų. Aš tikiu kad esu tik blyksnis kuris suvokė save ir gali kažką pakeisti. Padėti. Geriausias darbas tai padėti kitiems atlikti jų darbus, nesigilinant į darbo esmę, bet tai dauguma ir daro. Jei pradedi galvoti tai supranti kad esi naikinimo sistemos dalis, žemės parazitas, gal kažkas pasikeis, bet tikrai ne artimoje ateityje tikriausiai, arba pagaliau pinigų sistema žlugs, arba ateis mesijas, arba kosmoso gydytojai, arba dalelių greitintuvas sunaikins žemę, arba Virusas išnaikins žmoniją, kažkas vistiek bus. Geriau apie tai negalvoti, geriau kuo mažiau galvoti apie tai ko pakeisti negali. Geriau iš vis negalvoti. Gaila nemoku medituoti. Išsigelbėjimo bent kol kas nematau, nebent kiekvieną dieną po lorafen tabletę ir bb dėti ant visko, vistiek aš tik sraigtelis kuris ar sukasi ar ne visai px. Jei ne tai kad tikiu kad man išnykus pasaulis liks ir aš išeidamas atnešiu skausmo Mamai, kuri tiki ir rūpinasi manim. Lieku čia galima sakyti vien dėl mamos, nes mano nuomone reikia nedalyvauti sistemoje kuri neteisinga ir naikinanti pati save, ir nepriimanti manęs tokio koks aš esu (chemiškai kastruojanti).

 

 

 

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Komentarų tikrinimas įjungtas. Po kiek laiko jūsų komentarai bus apublikuoti.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.