Męs vorai kurie kovoja už vietą po saule

Visa civilizacija mezga tinklus. ar tai būtų keliai, ar elektros linijos, ar statusų virtinė Facebuke. Kažką gaminam, bet niekaip nepasidalinam to ką turim. Vėl ir vėl žinios praneša apie karus. Daugumai, kurie nėra susiję su tais karais, tai net neįdomu. Gerai, kad civilizacija išsivystė tiek kad gali rasti laiko paskaityti knygą. Įsitraukti į ginčą tarp autoriaus ir pagrindinio herojaus. Aš mezgu tinklą, iš minčių ir žodžių ir keistų burtų kurie veikia didelėm visos civilizacijos pastangomis. Tikiu kad šiemet kažkas atsitiks, arba šiemet, arba kitais metais. Kai pažiūri į didžiulius miestus šalia vandenynų, supranti kokie męs pažeidžiami, kad ir jūros lygio svyravimui. Nors kur chaosas, ten šansas iškilti, nes dabar šanso praktiškai nėra, ir taip beveik pasiekta viršūnė. Kai prasidės krachas vėl reikės fizinio darbo. Dabar užtenka plakti liežuviu ir minkyti konsolės klavišus. Kiek męs esame nutolę nuo savo pačių maisto, nuo elektros ir vandens. Visa tai jau sukurta ir veikia. Sistema veikia, nors ir kokia ji trapi. Veikia ir nuolat turi augti, bet augimas ne amžinas. Jau dabar stoja ekonomika ir neramumai bet kada gali prasidėti ir kartais prasideda. Kažkokie valdovai kuriems apsimoka gaminti ginklus ir juos versti naudoti vieniems prieš kitą. Suvalgyk grybukų, suprasi kad mes tiesiog esam viena ir ta pati jėga ir Dievas mus labai myli. Amžina kova su piktaisiais demonais, tik bėda jų neužmuši, gali tik išmokti pamiršti ir jie nugrimz į nebūti.

Ateiviai atskris, kai kurie jau atskrido ir įsitvirtino čia. Dabar reikia didžiųjų laivų. Nors męs čia taip trumpai, o rimtai tyrinėti kosmosą pradėjom tik prieš 50 metų. Įdomu kiek dar reikės laukti kol mus išlaisvins, nes męs dabar tikrai dar pavergti. Kinija atiduoda valdžią jaunesniajai kartai. O aš tikiu, kad kai kurie gimę 1914 metais dar pamatys šėtono sistemos pabaigą.

Reikia dalintis, o mes kaupiam ir jau sukaupti pinigai pradeda pūti (kaip maistas), nors gali tikėti, kad auksas nepūna, bet kaupdamas vien jį vis tiek susidursi su problemomis. Keista tai, kad draudžiami dalykai kurie nuramina, kurie parodo kitus kelius iš čia. Nebebijoti nebegali, aplink tave pilna jėgos struktūrų kurios skirtos įbauginti. Nebent tampi tikslu pakeisti tai ir pradedi nebebijoti nei mirties nei kankinimų. Vakar buvo diena po kurios aš galėčiau būti sunaikintas, ir taip tęsiasi jau beležin kiek metų. Diena kai tampi suprantančiu.

Męs esame ten, kur nusisukus golfo srovei pasidarys per daug šalta. O jinai anksčiau ar vėliau nusisuks.  Viskas taip laikina, bet muzika iš radijos dar groja, vadinasi viskas tvarkoje.

Tas jausmas, kad tai ką darai dar vis svarbu po truputį nyksta, viskas tėra tik žaidimas. Kiekviena diena primena, kad čia nebeaišku kas valdovas, o kas pavaldinys. Mane valdo norai pakilti iš čia į tą keistų pojučių ir svarbumo visatą, kai aš ir aplink mane esantys draugai, tampa kosminio laivo vadovais. Skruzdėlynas kuris kiekvienai skruzdėlei suteikia teisę paskraidyti. Gal nori kada pakilti kartu?