Neturiu daug laiko

Nežinau kodėl mane taip traukia lova ir sapnų pasaulis. Šiandien net dieną priguliau tarp darbų, vis noriu susapnuoti kažką didelio ir ilgo, prieš užmiegant svajoju apie iš dangaus nukrisiančius milijonus. Nenoriu žaisti su kompiuteriu, noriu tik puodelio kavos su pienu. Dar norėčiau daugiau pažadų kuriais galėčiau patikėti. Norėčiau patikėti kad greitai visas šou baigsis ir aktoriai nusimes kaukes, bet tikriausiai to aš nesulauksiu, vis pats bandydamas atplėšti prilipusią kaukę prie veido. Tikriausiai šiame spektaklyje pabaigos aš nesulauksiu. Vis teks iš ryto užsidengus galvą nuo šviesos keltis ir šliaužti per ją kaip vabalui. Aš pakankamai suvabalėjęs, sukirmėlėjąs ir sublusėjęs. Taip norėčiau pats nežinau ko. Pabaigos gal, titrų, reklaminės pertraukos, kavos pertraukėlės, cigarečių dūmo. Einu po velnių nusipirkti pakelį, nors gal ne, geriau nusipirkti žetoną laimės. Apvalų vienetą laimės. Tokios yra, aš ją jaučiu kai padvelkia pavasario vėjas, aš ją jaučiu kai šalia pažįstamas žmogus. Aš ją jaučiu kai gurkšnoju kavą, kai ekranas praneša apie mažus musų paspaudimų susilietimus. Viskas bus sutvarkyta kažkada ir tada šioje fermoje bus klaiku, kol yra netvarkos, tol yra kas veikti žmonių giminei ir ufo tik stebi nesikišdami. Didžiulei miestai ir mirties viskam, ir net žmogui, kultūra. Fūros tyliai suka kilometrus vežiodamos pagrinde blizgučius arba lavonus (maistą). Šiandien man nejauku darbe, o teks eiti ir dar visą sceną nunešti iš trečio aukšto. Aš taip norėčiau to skambučio iš nepažįstamo numerio kuris pasakytų: labas tu išrinktas aukštesniųjų tarybos pakilti per vieną lygį aukštyn, bet žinau kad to nebus. Lygis vienas, tik daug miestų, pastatų, aukštų, užtvėrimų ir atitvarų. Nėra ką nugalėti, nes viskas pažymėta (beveik) šėtono ženklu, ir per mus pumpuoja energiją. Ruošiam žemę aukštesnėms būtybėm, kaip šikarni kirminai. Nugalėti gali tik atsijungdamas ir pindamas keistas ritualines juostas, gerai kad aš darbe jų galiu papinti iš laidų. 2 cocks one ass, šito be technologijos pagalbos retai pamatysi gatvėje, dabar visa tai už kelių klickų. Gaila kad nėra pabaigos už kelių klickų. Suvokti visa marazmą ir priverstinai būti čia, tai tikriausiai juodžiausia dievo mintis kuri dabar gyva. Atsiprašau aš kaltas. Beveik visi kalti. Prikalti prie personalinių ekranų. Viena dieną išjungs ir juos. Išmes į gatves kaip nereikalingą turtą ir tada išliks stipriausi šaltyje. Gerai kad nedrebu, padeda vaistai. Šiaip tai norėčiau būti slieku, arba muse. Viskas paprasta ir aišku, o dabar, kur pasisuk ten keistos nesąmonės ir ritualai kurių prasmės jau daugelis nepamena (arba pati prasmė pasitraukė nuo jų). Prauskitės kiekvieną dieną, lyg būtumėt nešvarūs amžinai. O aš pasikvėpinsiu ir junginėsiu šviesas mažoje scenoje gedimino prospekto vieno namo trečiam aukšte.

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

One thought on “Neturiu daug laiko”

Mastodon