Noriu dar 3


Noriu alaus, noriu THC, tik supratimas, kad tai veda ten pat kur buvau apsaugo. Bijau vasaros, tada visko dar labiau ir aštriau norisi. Dar pakibau ant loterijų: vis perku, vis tikiu ir niekaip nevykdau savo paties plano išsiveržti iš savo mažo kambario. Dabar ramus, nuotaikos pastoviai geros, bet prisėsti prie mokslų niekaip nesigauna, vis suku interneto ratuką ir laukiu nežinia ko, fone muzika, verda arbata, dabar esu pripratęs prie kofeino ir cukraus smūgių, reikia kažkaip ir nuo to atprasti, būtent nuo cukraus labiausiai. Knygos vėl nesiskaito, bet žinau vasarą sode skaitysis. Paimtos kelios ir dabar iš bibliotekos, bet kompiuteris stipresnis, tas noras jausti visos baigiančios išprotėti ir susinaikinti planetos pulsą (planet is fine, we are fucked). Pažiūrėjus rusų propagandą per satelitą atrodo, kad karas ryt. Reikia kažkaip blokuotis nuo neigiamos informacijos. Svarbi ši diena ir ką aš galiu per ją padaryti, išmokti naujo, atrasti seno. Reikia ir sportuot, nes antsvoris tikrai jau atsibodo.

Išgirdau dar vieną istoriją iš draugo apie dar vieną marichuanos mėgėją kuris atsidūrė psichiatrinėje.

Stipri arbata pykina. Šiandien taip anksti pabudau, po košmaro ir kelių gerų sapnų, net neprisimenu ar kada esu sapnavęs mokyklą kurioje aš ne mokinys, dar sapnavau dronus, mažus, vaikiškus, nepavojingus. Ir tikiu, kad šiandien šią lietingą dieną, aš esu ten kur nusipelniau būti. Leidžiantis sau daryti ką nori prie dviejų ekranų keturių branduolių ir įjungto darkneto (jei kas ateina čia dėl darkneto, tai žinokit, jei nesugebat patys ten patekt, tai geriau jums ir nereikia ten, nesisiūskit vaikai narkotikų)  informaciniais tikslais. Kiek nedaug tereikia, kiek daug norisi. Labiausiai norėčiau dar vis atjungti parazitinius prisiminimus, kurie nutrinti iki blizgesio. Mokėt palikt, pamiršt. Bet kuo toliau, tuo tai vis geriau gaunas. Šią vasarą būsiu laisvas, sode, su knygom, fotoaparatu.

Ar mes laisvi? Daiktai, viską ryjanti ir apvirškintai išspjaunanti elektroninė medija. Griūnanti imperija, bet jos galo dar nesulauksiu aš, tik matysiu atsirandančias fūras be vairuotojų, automatines kasas, tiesioginius pasijungimus prie smegenų, designer drugs, ir vis labiau visus užplūstantį vienišumo jausmą. Gerai, kai esi kažkokios bendruomenės dalis. Gerai kai galvoji tik apie planą, dar geriau kai galvoji tik apie dabar. Kiek nedaug trūksta iki visiškos palaimos: vaizdo kortos, dar vienos programos, ir paišymo planšetės)

 


Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

3 thoughts on “Noriu dar

  • Z

    Jau keli metai, kaip kartas nuo karto užsuku į jūsų blogą. Anksčiau būdavo tiesiog įdomu, o pastaraisiais metais daug dalykų tapo asmeniškai pažįstami. Šiek tiek iš kitos pusės, bet pažįstami. Įdomiai veikia skaitymas apie tai, apie ką pačiam rašyti kolkas nedrąsu.

    Žodžiu, labai gerai, kad rašot. Nors turbūt pagrinde tai daroma sau, bet sueina ir kitiems.

    • Sistem metsiS Post author

      Labai malonu kad užsukat. Jei teisingai suprantu, tai ta kita pusė ne pavojingoji, tai yra gerai! Aš irgi dar ne iki galo atvirai rašau (gal to apnuoginančio atvirumo ir nereikia), ir tikra tiesa, rašau labiausiai sau, ir skaitau kiekvieną tekstą daug kartų. Dabar išsivystė šioks toks planas daugiau aprašyti vaistus ir patį gijimo, kovos procesą, nes po ilgų metų užėjus pažiūrėti google raktažodžių statistikos net nustebau, kad labiausiai ieškomas ir mano blogą pirmame puslapyje rodantis žodis yra „lorafenas“. Dar pagaliau atėjęs atokvėpis nuo žolės padarė mane ne tokiu piktu ir labiau tikinčiu (tai žinoma ir narkomanų anonimų įtaka), beje savo senesnius tekstus, net baisoka ir kažkiek neskanu, nemalonu skaityti, bet kažkada teks viską pertvarkyti, sudėlioti žymes ir t.t
      Dar kartą: labai malonu kad parašėt, man tai didžiulis užtaisas ir rašyti ir fotografuoti ir kovoti!

      • Z

        Išties, atvirumui reikia sveikai užsibrėžti ribą, tačiau tuo pačiu nereikia kliautis baimėmis ją brėžiant. Planas rašyti apie vaistus, gijimą ir kovą labai sveikintinas. Labai trūksta pirmu asmeniu kalbančių žmonių šitomis temomis. Net jei asmeninė liga ir kitokia, bet jei ji papuola į tą stigmatizuojamą mūsų krašte psichikos sritį, tai yra žiauriai įdomu ir naudinga. Skaitymas apie tai šiek tiek mažina izoliaciją ir atskirtį, kas kartais labai stipriai prisideda prie tos pačios ligos vešėjimo. Dėl senesnių tekstų puikiai suprantu. Pas mane patį yra toks laikotarpis, į kurį net baisu atsigręžti, žinant, kad tos tamsos net dabartinė pozityvesnė cenzūra nesutaisys.