Nurimk, tai tik žaidimas

Kažko per daug. Karšta diena, gražūs debesys, o man trūksta tikėjimo ir pažado, kad viskas bus gerai. Neramu, nors tikiu, gal tiksliau noriu tikėt, kad viskas vieną dieną baigsis ir man parodys ataskaitą, kaip reikėjo sužaist idealiai. Dabar reikia bandyt nepražūt pačio savo negalėjime imti ir daryt. Pažadėtas dangus jau čia, man nieko netrūksta, tik to pojūčio, kad čia ir dabar vyksta stebuklas ir aš jame dalyvauju arba iš nuošalės galiu stebėt atsiveriančią didžiulę galeriją, supermarketą, visko ko geidžia širdis. Kažkoks atpildas ir svajonių atspindžiai. Sugalvota daugiau nei galėjai svajoti, ir viskas paslėpta šitoje begalinėje galimybių erdvėje. Noriu dar vieno puodelio kavos iš už jūrų, noriu dar muzikos, noriu dar matematinių judančių vaizdų. Labiausiai noriu ramybės ir susikaupimo, baimės nebuvimo, tikslo siekimo. Aš žinau, kad mano galvoje slepiasi šito pasaulio interpretacija. Ar čia pragaras ar dangus.

Dabar atrodo, kad patekau į kažkokį laiko pagreitėjimą, nesuprantu kur keli metai dingo ir ką aš per juos veikiau. Reikia atsigaut nuo patirto šoko. Kuo labiau bandai suprasti, kur patekai, tuo neaiškiau viskas darosi. Atrodo jau ne už kalnų ir pabaiga gražių mano dienų, arba kaip tik, tai tik kelionės pradžia į suvokimą ir išsilaisvinimą nuo baimių kasdieninių. Įrankiai jau beveik tobuli, viskas paruošta naujų mesijų atėjimui. And I just sit here masturbating. No shit. Ar reikia patikėt sapnais ir knygom, pastebėt tuos mažus glitčus, mažas klaidas realybės medžiagoje. Muzika neša tolyn, ir aš su savo nerimu einu į naktį. Ar gali sukurti nuotrauką ar sakinį kuris nulaužtų realybę? Kiek daug skirtingų variantų sklendžia kartu. Reikia tikėt savim. Aš turiu esamą momentą. Karšta, dar liko pusvalandis Boilerroom live iš Dekmantel. Kad ir kuo aš užsiimčiau nepaneriu ten giliai, slankioju paviršium, o reikia nert. Gal pagaliau pavyks. Aplink daug nesėkmės, o aš paniręs į idealų variantą. Bent man taip atrodo. Kuo toliau tuo labiau moku būt vienas. Ta idėja, kad mes gyvenam kažkokioje simuliacijoje, man atrodo gana įtikinama. Reikia kažkaip išmokt iš jos ištraukti daugiau malonumo būti be narko. Išmokt jaust kaifą žaidžiant žaidimus, su nuotraukom, kompiuterinius, socialinius (taip ir nepadarau puslapio savo shitpostingui). Aš kažkodėl laukiu tos krūvos paspaudimų iš nepažįstamų žmonių, lyg tai kažką pakeistų. Gyvenu keistam laike, kur viskas greit ir trumpam laikui. Kartais man atrodo, kad aš pats ir sukūriau šitą kelionę, kad kažką svarbaus suprast. Tiksliai ką, dar nesuprantu, bet nujaučiu. To tikriausiai ir bijau. Bijau suprast viską, ir nenoriu. Pavirst medžiu. God experiencing itself. Ne ačiū, kam tos gėlės. Kitas kraštutinumas, jaustis kareivėliu sraigteliu (nepakeičiamų pilnos kapinės). Ir taip mane mėto nuo vieno prie kito. Niekada nebuvau labai empatiškas, ir esu labai egoistiškas, bet noriu pasikeist, nebesitikėt iš pasaulio nieko, ir tyliai pačiam sau sukurti idealų kūrinį. Vis maišosi raidės klaviatūroje, galvoje olanzepino depakino ramybė ir noras nerti į naktį iki ankstyvo ryto spindulių, ieškant ir galvojant, ar galiu būti pirmas suradęs ir pasidalinęs naujojo tikrojo mesijo atsiradimu. Aš kažkodėl tikiu, kad tai įmanoma. Kai suku interneto srautą, dažnai matau pasikartojančius motyvus kuriuos mačiau šiek tiek anksčiau. Kai stebi srautą, gali atspėt, kas taps viral. Prasmės tame? Lygiai nulis. Zero. 0. Arba kaip kažkada svajojau apie naują profesiją: vedlys į internetą, nuorodų gurų, skonio formuotojas, milžiniškas archyvas gero turinio. Nesibaigiantis ir neaprėpiamas. O reikia siaurai.

Dar dvi valandos Essential su Solomun iš Pacha. Gera muzika. Muzikos jau per daug, niekas nespėja paskui, nebent labai siauras stilius sekamas ir tai slėpsis daug deimantų nepasidalintų, neįkeltų, neparduodamų. Aš vis rečiau atrandu, kas kabintų labai smarkiai, bet kokybiškos ir geros muzikos kalnai, miškai.

Bandau siųstis trenktus serialus, ir matau, kad kai kurių jau nemokamai ir negausi, praėjo per daug laiko nuo tada kai jie išėjo. Gaila. Norisi į kompiuterį įsidėt dar kietųjų diskų, norisi turėt kolekciją. Nors suprantu, kad tai beprasmis noras, niekaip negaliu jo sustabdyt. Kaip ir vaizdo kortos noriu, nors žaidimo kuriam jos reikėtų jau seniai nežaidžiau. Noras žaislų, beverčių ir nereikalingų. Geriau būtų pasitaupyt fotoaparatui geram…

Kas lengviau, tikėt Aukštesne galia ar ne? Aš kažkaip negaliu netikėt, nuolat jaučiuosi jos saugomas ir lepinamas. Vakarais stengiuosi jai padėkot, nes dienos dabar mano, kad ir tuštokos, bet tikrai labai lengvos. Gerai kad jau nebesinori svaigintis, kažkaip užtenka miego ir nuolat lankančių sapnų. Reikia tikėt, kad galiu dar ne vienus metus išbūt blaivus, ir norėt žinoma.

Šiandien mano laikas paprastas, turėčiau skaityt knygą, nes reikia ją atiduot į biblioteką, bet kažkaip nesinori. Akys bėgioja po mano naršyklės krūvą atidarytų langų, groja pbb ir iš kažkur atsiradęs nerimas buvo pašautas xanaxu.

Aš čia. Vis labiau tikiu, vis labiau noriu…

DSCN4289 DSCN3992 DSCN4276 IMG_20160802_211237-01 IMG_20160802_131550-01 photo-1469599898013-056a11a139cbedit1 400b13714f11abb1b85e851704a5d8f2resNet8_1 Ultimate_HDR_Camera_20160801_175938-01 cc3318f41f8f81863b9180d5c39152d3resNetFinal_13 72e3ed33205449622f87e7dac2620528resNetFinal_13 IMG_20160802_221341-01

Leave a Reply to Sistem metsiS Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

One thought on “Nurimk, tai tik žaidimas”

Mastodon