Nutrukęs laidas, neberodomos laidos, tave (tavo kūną) gi kažkada palaidos…


Nebegaliu nerašyti, bijau savo paties teksto, savo paties minčių, esu užvaldytas jų, nebegaliu suvesti jokių tikslių koordinačių taškų realybėje. Bet viskas taip gražu, kai senstu, pastebiu daugiau ir ryškiau, be vaistų jau praktiškai metai, viskas puikiau nei puiku, tik dar vienišesnis + du ekranai ir tekanti sėkla pro pirštus.

Duok man dar… pagaunu tiek nuostabių momentų, vėl turiu nuotraukų, filmuotų vaizdų, naujos man labai patinkančios muzikos. Mašina paruošta daryti mirtiną šuolį.

Nebesuprantu kokiam tiksliai teatre ar filme aš vaidinu, bandau susikurti sau vaidmenį…

Kasdien tas pats laukimas… norėčiau pabėgt kažkur toli, kur nepasiekia mobilaus signalas, esu priklausomas nuo tiek daug dalykų…bandau pasitikėti, kad baisiausios vizijos netiesa.

Per daug patiklus ir atviras šiam pasauliui, bet vistiek negaliu būti atviras iki galo, Vln toks mažas… per daug dėmesio atiduodu kitiems, sau per mažai, jaučiu tą f20 norą nesipraust, apaugti savo paties purvu…

Kiekviena diena dingsta beveik nepajusta, ir niekas, niekas tam nepadeda, kad ir kiek naudoji fiksuojančių atpalaiduojančių priemonių.

Tikslus ir piktas vadas prižiūrėtojas su botagu išmestu tas mintis labai greitai… o dabar renkiesi ką nori, nes tu pats atseit, tu pats…

Net nebežinau ar labiau tikiu kad tai vienintelis variantas, ar kad vis dėlto tas begalinis ir neišsiamiamas, tik nėr su kuo kartu semnt… gali visai išsisemt…

lauki tos stiprios bangos…

 

 

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *