Paranoja ir srautas kaip priklausomybė


Pradėjo vėl kabintis paranoja, vakar prieš užmigdamas jau galvojau kaip trinsiu savo FB Twitter Google paskyras, keisiu telefono numerį, ištrinsiu šį puslapį ir viską pradėsiu iš naujo, kitaip, kokybiškiau. Užmigti labai ilgai negalėjau ir tas nerimas kylantis iš seniai padarytų klaidų kurios kankina kaip parazitinės mintys, apaugdamos kažkokiu siaubu, naktį vien košmaras, ilgas (išmokta pamoka: paslaptį saugok, niekada nekeršyk). Bet pabudęs tik prašvitus nusprendžiau daugiau nebesikošmarinti ir keltis. Tai padėjo pradėti dieną teisingai, nesnaudžiant sapnuose kurie nelabai malonūs (dabartinė olanzapino ir cisordinolio dozė mane verčia būt mieguistu ir nuolat pavargusiam). Paranoja labai šlykšti būsena: bijai kad kankins, šaipysis, žemins, kad ateina jau tuoj tuoj tavo pasaulio ilga pabaiga, kai viskas ką turi pradings ir liksi vienas su savo psichine liga ir negalėjimu prisiversti atlikti kažką ateičiai, išduotas draugų, visiems paviešintas ir išjuoktas, praradęs artimuosius, arba tiesiog bijai kažko ko net neina įvardinti giliai viduje suprasdamas kad tai tik vaizduotės vaisius.

Sekti srautą ieškant deimančiukų nereikalingas užsiėmimas, reikia siauros srities ir tobulėt joje, mokytis (ko niekaip negaliu prisiversti daryti), dar niekaip neapsisprendžiu ar stot į profesinę mokyklą. Gal tikrai galiu tapti pats sau šeimininkas, be bereikalingų diplomų. Tikrai žinau kad kažkaip įmanoma nugalėt tinginystę pradedant gyvenime galvot taisykles:

  • Atsisakyt socialinės medijos sekimo (ypač neigiamos informacijos, net nežinau ar apsimoka sekti naujienas)
  • Kasdien parašyt bent 750 žodžių ranka (mane taip traukia klaviatūra ir noras viešumo – bereikalingas)
  • Vakare užpildyt dėkingumo dienoraštį (ką nuveikiau, už ką dėkingas)
  • Atsisakyti alkoholio ir narkotikų ✔(šitas vykdomas jau senokai) (dar reiktų mest rūkyt)
  • Kasdien turėti dienotvarkę
  • Nustoti būti greito pasitenkinimo vergu (Instant gratification is a habit where you forgo short-term pain that will eventually lead to long-term pleasure and instead indulge in short-term pleasure that might eventually lead to long-term pain.)
  • Daugiau bendrauti su naujais žmonėmis
  • Daugiau skaityt negrožinės literatūros, klausyt podcastų

Sugalvot kuo tiksliai galiu prisidėt prie žmonių globalaus kaimo, skruzdėlyno ir už tat gaut pinigų. Dabar aš nusimanau apie kompiuterius, ir man gerai sekasi spręsti jų problemas, traukia labai fotografija (reiktų sudėt jau darytas manipuliacijas į nuotraukų prekybos puslapius, gal net kokie keli vienetai piniginio resurso įkristų į sąskaitą), reiktų išmokti dar bent vieną kalbą programavimo (kol kas nemoku nei vienos, tik su scenos apšvietimo pultu chamsys pažaisti minimaliai).

Šiandien yra ta diena kai galiu pradėt, bet kiek dienų tokių jau buvo… Ryt sodan su Murakamio Kafka pakrantėje ir keliom kitom knygom. Reiktų susitvarkyt savo urkštinę, daugiau fotografuot, daugiau laiko praleisti prie nuotraukų manipuliacijų. Išmokt koncentruot dėmesį ilgam laikui. Bet kai pagalvoji kokios tai drambliuko svajonės kai tau jau 33… ir keliu einant pasiekta tiek nedaug.

Visas kelias link geros nuotaikos, gyvenimo tvarkymo prasideda nuo alkoholio atsisakymo (jei kelia problemas jis arba narkotikai, jei jums atrodo kad problema tik narkotikuose, patikėkite manim – be alkoholio atsisakymo blaivumo keliu ilgai neisite) Psichinės ligos gijimo kelias prasideda nuo jos pripažinimo ir nesižavėjimu jos teikiamomis ekstremaliom patirtim, nuotaikom, svarbumo jausmu, ir bereikalingu susidievinimu. Aš esu toks dėkingas šeimai už palaikymą, kai jo labiausiai reikėjo. Vieno dalyko dar visiškai nemoku: nesukt galvoje praeities klaidų, žvelgti ir kurti ateitį pačiam. Bet esu optimistas iki pat panagių, tikiu, kad ir žmonija eina į priekį ir kad aš pats dar nepateksiu į pragarą, o jei ir pateksiu tai bus įdomu.

Muzika skamba iš Tokyo plokštelių parduotuvės, kiek dabar daug tų kurie bando, daro kokybiškai, gerai. Bet man nebe niolika, muzika taip nebekabina, retai kada kažkas suvirpina iki gilumos ir priverčia norėt išsaugot ir grįžti prie to jausmo atgal ir atgal. Pasaulio loterijoje vis mažiau didžiųjų prizų laimėtojų, už tat daugiau smulkių. Aš irgi galėjau labiau patikėt, ir mažiau būt sužavėtas narkotikų kultūra, dabar tikriausiai galėčiau leisti sau atostogauti ir keliauti po pasaulį… Bet man gerai ir dabar, savo mylimoje tėvynėje, gimtajame mieste. Jei reiktų pažiūrėt į savo gyvenimą kuris prabėgo, tai tektų beveik viską pavingiuot raudonu tušinuku, kiek klaidų, kiek ekstremalių patirčių, kiek vizijų netikrų. Protingas žmogus turi mokėt nepatikėt, bet pažongliruot idėjom, ištraukti iš jų visa kas gero.

Dažnai pastebiu ir man dėl to darosi nejauku, kaip aplink mane genda daiktai, vyksta trumpi nusimušimai nuo kurso. Nukrenta troleibuso ūsai, sugenda ir greit mistiškai susitvarko mašinos valytuvai, kompiuteris pradeda neklausyt bet po kiek laiko, ar keliolikos bandymų sutvarkyt susitaiso, net nepaaiškėjus kas nutiko, kartais praskanuojamas ssd diskas kraunantis, nors berods priežasties tam nėra, trūkinėjantys ryšiai su žmonėm (ir pataloginis noras juo pačia traukyti), ženklai aplinkiniuose skaičiuose, laike (11:11). Išmokta pamoka viską laikyti dovana ir pamoka, skaudžiai save griaužiant dėl nusižengimo savo vidiniam kompasui, neapgalvoti veiksmai, apskaičiuoti veiksmai kurie buvo labai pavojingi, bet dabar jau ramybė, tikėjimas kad Aukštesni saugo ir kuria galimybes patekti ten kur nori.

Bus diena ir yra ši diena ir buvo daug dienų, atsiųstas čia trumpai begalybei. Galintis, bet vis mindžikuojantis. Galva visko neaprėpsi, bet su komanda veriasi naujos erdvės, o dabar crypto anarchistų anonimų laikas, ta komanda kuri dabar daugiausia gražina tiems kurie tikėjo, jie dabar laimėtojai.

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *