Pasidovanok sau dovaną

Tai gali padaryti kiekvieną dieną, net nesigilinant kiek daug ta dovana matė ir kaip kartais sunku ją susikurti pačiam, be nebylių gamintojų gvardijos. Aš turiu tikslą, ir mano tikslas nėra būti pirmam, man užtenka judesiuko ir čia, tarp paprastų žmonių, su paprastų žmonių kurta muzika. Viskas nusidažys žaliai, aš taip laukiu to gamtos atsibudimo ir dovanojamo mums nuostabaus grožio paveikslų. Kokios dovanos aš norėčiau? Hmm net pats nežinau, norėčiau dovanos vedlio per griūnančią ir statomą realybę, vedlio kuris mane nuvestų į pasitikėjimą savimi ir savo jėgomis, kuris uždegtų šypseną veide ir dar kartą parodytų dangaus grožį. Taip norėčiau atsisakyti vaistų ir pažiūrėti, ką mano galva galėtų padaryti be dirbtinio lėtinimo, bet tuo pačiu bijau ir nulūžti atgal į piktus košmarus ir kovą su vėjo malūnais. Dar viena diena man dovanoja nuostabią galimybę parašyti kam nors žinią apie tai, kad męs turėtume būti komanda ir gaminti naujuosius kelius į harmoniją ir vienas kito supratimą. Diena kai supranti, kad tavo miestas miršta, miršta kalba, miršta noras būti pirmiems ir nenugalimiems.

Kokią dovaną gali sau padovanoti? Aš sau dovanoju tikslą būti čia kol man iš informacinio lauko vėl bus didelėmis porcijomis tiekiama informacija. Pliūpsniais, bijau nuotaikos lūžimo iš aukščiausio taško atgal į baisų košmarą. Mes žudome. Visas mūsų kilimas paremtas kitų išnaudojimu, bet gal yra ir kitokie keliai ir kitokie realybės variantai kurie slępiasi čia pat už kampo. Kartais už trijų dūmų įtrauktų giliai į plaučius, arba keliolikos mikrogramų LSD. Viskas pasiekiama. Realybės laužymas atsiliepia, pačiam tavo realybės suvokimui. Pradedi gerbti tokią nenusakomai kietą ir nesunaikinamą mūsų bendrai projektuojamą tikrovę. Kad ir kiek žiūrėtum žvilgsniu tystančiu per erdvę, niekas nepasikeis, viskas tvirtai įsikabinus bus vietoje.

Dovana? Dovana yra matyti ir girdėti, jausti skonį ir vėjo prisilietimą prie veido. Dovana yra būti čia, tik ją komplikuoja tie kurie nori prisijungti prie energijos siurbimo iš tavęs už žeminantį atlygį. Nors dabar aš galiu dirbti ir šlavėju, manęs net tai nežemintų. Paskraidęs po artimus mums realybės atspindžius suvokiau, kad tiek džiaugsmą tiek skausmą sukuri pats, nebent per daug prisiriši prie žmonių kurie tau duoda kažką. Aš irgi duodu. Ir tikiuosi dar duosiu daugiau.

Niekada nepamiršk, tai tik tarpinė stotelė, tai išbandymas, tai kažkam filmuojamas filmas, kažkam rašoma knyga. Pakelk kartelę šiek tiek aukščiau ir šok per šią dieną su šypsena ir džiaugsmu.

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Mastodon