Pasiekta 2


Tamsu, bet mano klaviatūra apšviesta mėlynos šviesos. Pasiekta beveik viskas, ramybė, tokia netvirta, bet čia kartu, kai viskas paprasta, bet dar neprarasta. Kai žmonės nori kažko iš tavęs, o kitiems duodi pats, taip pavydi kažko, ko suprasti pats net negali. Manęs jau praktiškai nėra, yra tik tam tikras poreikių mišinys ir keli išmokti triukai pasitenkinti, greitai ir apie tai užmiršti visam laikui. Mašina gali nuvežti kažkur toli, bet ten niekas nelaukia, niekas ir pinigų nemoka už kelionę. Paprastasis mirtingasis, kasdien matantis sutapimų, bet ramiai nekreipiantis dėmesio, viskas paprasta, kartais pašoki taip aukštai, kad net pats išsigąsti, belieka tik susiimti į rankas ir niekam nerodyti to. Svarbu, kad kontento užteks, užteks net gero kontento, tik to labai gero, nuo kurio einakūnas pagaugais ir bijai jį pabaigti vartoti. Nereikia tikėti. Palikau praeityje ką mylėjau, dabar myliu sau, per kitus. Išrinktus.

Viskas sukasi, ir gali pasiekti tą nirvaną, kasdieninę…


Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

2 thoughts on “Pasiekta

  • Sistem metsiS Post author

    Taip ir nelieka nieko, tik keli variantai kažkur judėt, ekrane, ar realybėje. Muzika ir įprastiniai narkotikai palaiko judesiuką, nieko nebenoriu. Tą būseną saugau. Peržiūrėdamas informacijos srautą, ir matydamas kaip viskas prasisuka pro vartojančius, dūmas pakyla ir keli žmonės arčiau nirvanos, bet ji trumpa, ir išmeta atgal į nesąmones, kai skambina darbo biržą, kažko nori, kažko jiems reikia. Gali, suprasti viso to beprotiškumą, bet negali juo nustoti tikėti, kol esi mieste (globaliam kaime). Nors dabar man tai nerūpi. Rūpi keli dalykai kuriuos galiu sutvarkyti, bet nenoriu, jų teikiamas judesiukas mano liūdnoje egzistensijoje tik sujudiną baigiančią išsijungti sąmonę. Melas pačiam sau.
    Aš iki šiol bijau patikėti savimi, per daug patikėti.
    Atsitiktinės mintys, jokios tvarkos, tik apsimetu kad jas pažįstu ir jos mano. Kažkas kitas, valdantis, norintis, arba nenorintis, besidžiaugiantis arba bijantis. Lekiantis visu greičiu į bausmę.
    Supista nesąmonę pisa mano sąmonę. Tai galima išjungti, bet tada laikas visiškai eina vienodai ir nebelieka iš jo jokios prasmės. Kančia.

    O aplink taip gražu.
    Lyg kažkas sutvarkė viską pagal nuolat kintantį planą, ir nieko pastovaus nėra. Tik kažkoks sugalvotas aš pats, apsaugotas, reikalingas. Bet buvo jis ir išnykęs, viršų buvo paėmęs kažkoks kitas, piktas, gąsdinantis, bet toks galingas, kad norisi gėrėtis, gali netikėti jo tiesa, bet jo galia verčia klausyti, ir tai išjungia apsauginius mechanizmus ir tada jau ne realybei tu atlieki savo šokį joje, kažkam toli, nejuntamam ir tuo pačiu užpildantį tave.

    Tikiuosi. Nors ir bijau, kuo toliau tuo daugiau visko…

  • 12345

    Visada žaviuosi žmonėmis, kurie paskiria sau užduotį ką nors aprašyti ar parašyti kokį veikalą, giliai nagrinėti problemą… Nemanau, kad negalėtum būti vienu iš jų.