Per daugk.

Visko per daugk, per daug pinigų, per daug veidų, per daug dainų, per daug knygų, per daug trumpalaikiškumo, tokio jausmo, kad viskas teka, byra pro pirštus ir kiekvieną rytą saulės laikrodis žadina tik tam kad dalyvautum keistuose senuose ritualuose apkaišiotais naujoviška magija. Nieko netrūksta, visko net per daugk, gali tai kartoti ir kartoti sau kai darosi baugu, o esi iš tiesų tik žemės dulkė, bet daugumai tai sunku suprasti. Aš taip norėčiau pabendrauti su turtingais žmonėm ir suprasti kuo jie kvėpuoja, kas jiems svarbu. Tai pat norėčiau pabendrauti su tais kurie beveik visko atsisakę. Aš žemės dulkė, mažas šamaniukas, didžiųjų šamanų kuriamuose žaidimuose, priklausai nuo viso pasaulio, arba priklausai nuo atsitiktinai rastų orbų kiekio. Aplink vėl durniuoja kompiuteriai. Vienas visiškai mirė, net neatsigauna, tik pypsi ;]


Nėra kuo skūstis ten kur visko per daug, dažniausiai žmonės skundžiasi kai kažko negali gauti, nors dažniausiai jiems to ir nereikia. Aš pradedu mokytis džiaugtis mažu. Kartais tai taip sunku, svarbiausia pamilti darbą kurį darai, tada viskas aplinkui dėliojasi beveik savaime. Be darbo gali išprotėti pakankamai greitai. Darbas gali būti ir skaityti knygas, ar klausyti muzikos, bet geriausia bent man dirbti su scena demontuojant, tada mintys dėliojasi kažkaip savaime ir gražiai, jaučiuosi dalis tos didžiosios piramidės kurios taip bijo sąmokslo teorijų skleidėjai tikėtojai. Taip mes esame didelėje piramidinėje struktūroje, kuri pradeda griūti. Mes visi esame šamanai kurie buria sau gerą nuotaiką, tik kad dauguma buria populiariaisiais būdais, o kiek dar būdų neatrastų. Aš norėčiau sau suburti kavos su pienu, ir suburiu, nors nemoku ja mėgautis lėtai. Aš šiaip nelabai moku mėgautis lėtai. Reikia mokytis. Moku mėgautis tik miegu ir sapnais. Dar moku mėgautis juoku, nepavydžiu tiems kurie neturi humoro jausmo.
Net TU turi visko per daugk, tikrai yra daiktų pas tave, kurie surastų geresnius šeimininkus, kurių tau tiesiog daugiau nebereikia (kad ir rūbų). Gyventi taip kad visko reikėtų – sunku.
Aš dirbu tokioje sferoje kur dirba vadinamas “aparatas” visokie daiktai, be jų nebūtų galima užsidirbti pinigų ir tų daiktų tikrai gana didelis kontingentas, nuo laidų ir prailgintuvų iki besisukojančių sudėtingą optinę sistemą turinčių apšvietimo “galvų”. Kaip ir restorane mes iš ingridientų pagal pageidavimą paruošiame patiekalą, jis būna vartojamas ir nors jį vartoti galima dažnai ir po daugk (kaip muzikos klubuose su permanentine instaliacija) mums tenka po kiekvieno pavartojimo viską nusirinkti, susipakuoti ir išsivežti. Galvojau apie tuos kurių darbo priemonės tik kelios: mobilus telefonas ir kompiuteris, arba išviso tik fotoaparatas. Gali tapti žymiu su minimaliomis priemonėmis, visi męs kažkokie išprotėję vadybininkai šamanai, buriam sau pinigus, arba kaip prisibūrėm pinigų visam gyvenimui buriam kažką įdomaus (nors dažniausiai iš to įdomumo buriam toliau pinigus). Vartotojai iki nukritimo nuo kėdės, ar ragavai tą, ar matei tą, ar žinai šitą. Turim eiti koja kojon su naujovėm. Aš tai tikiu, kad visas šitas progresas (kompiuteriai ir mobilūs telefonai) tai tiesiog elektros parazitavimas mūmyse ir mūsų sistemoje, žinoma tai santykiai kurie kažką duoda ir mums. Bet kai supranti, kad bendro tikslo nėra, pasidaro liūdna, tikslą mums suteikė elektra ir jinai vystosi, męs ją tobulinam, jungiam į milžiniškus tinklus, mokom, o jinai tik juokiasi ir šokinėja iš vieno atomo į kitą. Kas ką išnaudoja tikrai įdomus klausimas. Bet vienas yra faktas, jinai suteikia platformą atsirasti mesijui, lengvai ir paprastai. Tai platforma iškilti, tik dar kol kas internetinis žvaigždynas skurdus, bet su laiku jis didės ir ryškės. Tik kad sistemai nereikia protingų. Reikia juokdarių. Visi ir taip laiko save labai protingais, nors jau atsiranda kultūra ieškoti atsiliepimų apie tai ko nori, bet centrinės vietos tam nėra, kaip ir visas internetas išsimėtęs, taip ir atsiliepimai mėtosi visur. Viskas susidėlios į vietas. Viskas ir yra vietose, ar męs turime laisvos valios tai dar klausimas, kažkiek taip, bet gerai pagalvojus męs esame pajungti kuo toliau tuo labiau prie tinklo, prie elektros. Laisvos valios pasireiškimui reikia pastangų, plaukti su visais, skęstančia piramide per miriadus žvaigždžių yra įprasta ir sveikintina. Aš esu aš, kol geriu vaistus ir nėra didelio streso. Darysim Mamontovo koncertą druskininkuose. Tikiuosi kad paveiks iki ašarų.
Didžiausiais dalykas ką gali pasiekti scena tai arba juokas (kas gana lengva) arba ašaros (kas gana sunku). Taip ir gyvenime. Viskas susideda iš smulkmenų kurių yra per daugk, ir jas atsirankiojant reikia dėlioti mozaiką, kuo įdomesnę, gal net ne sau, o kažkam kas ateina, gal net ne žmogui, gal net ne dabar, gal po tūkstančių metų. Gal tavo judėjimas miestu ir paišymas kiekvieną dieną šiek tiek skirtingo rašto yra pasitenkinimas kažkam kas nesuvokiama, aš čia esu TIK dėl aukštesnės galios kuria tikiu, ir kuriai noriu atiduoti raktus nuo savo sveikimo. Kiekvieną dieną prisiminti kad esu dulkė, bet kažkuo svarbi, kažkuo ypatinga ir reikalinga Tai Galiai. Mačiau ženklus ir žinau, kad juos teks matyti dar ir dar kartą. Kaip ir tą sodą pro kurį tiesiam kelį pravažiavom du kartus, vieną kartą apleistą, kitą kartą gražų ir sutvarkytą (laiko kilpa, taip jos yra). Tas kelias per pelkutę, ta scena panaši į seną stabą iš kurio auskarų groja muzika, o veidas rodo vaizdus, tas jausmas kad visa tai TIK dėl tavęs, bet tuo pačiu tu čia nereikalingas ir esi šalutinis, nes supranti per daugk, matai per giliai, mąstai per klampiai, per daug jungčių darai. Aš tikiu kad mane stebi. Aš žinau kad dar reikia stiebtis, kad reikia kovoti už savo sanity. Esu išrinktasis ir apibertas dovanomis, tik vis tai pamirštu ir nesišypsau, o reikia džiaugtis ir juoktis, šokti ir ploti katučių kad dar esi čia ir kad dar gali pamatyti tiek naujo, paragauti tiek naujo, išgirsti tiek naujo, pajusti tiek naujo. Reikia atverti suvokimo langus ir būti atviru pasauliui ir jį ginti nuo demonų kurie yra čia ir kurių bus dar. Šiandien aš mačiau vieną bedemonėjantį, jam atrodė kad tai kad jį rodo per TV ir išspausdina žurnalai nuotraukas reiškia, kad jis aukščiau nei aš, o kaip jis klysta, arba męs abu žemės dulkės, arba aš esu kosmonautas buvojęs kitose planetose, o jis tiesiog “žvaigždė”. Neturiu nieko prieš jį, bet man keistas tas pasikėlusių žmonių bullshitas. Nors kai pradedi tapti dievuku ar demoniuku turi teisę keltis, tik ar tai daryti reikia.

Diena buvo gera. Bus gera ir kita.

Muzika?

http://www.demonoid.me/files/details/2634287/25947369/ Gn rekomendacija – negaliu apibūdinti, tiesiog gera muzika ir jaučiasi kiek jinai šlifuota kol pasiektas toks efektas

http://www.demonoid.me/files/details/2950691/3706767/ – tiesiog Hot Chip naujas albumas, gražus vokalas, bet iki

http://youtu.be/yhASu2OjEcQ

dar toli

nors man labiausiai patinka:

http://youtu.be/Jk-A-I-T2NU?hd=1

ten jie tokį sintezatorių įjungia kad pagaugai eina ;]

Dar šitą suvartojau:

http://secretthirteen.org/secret-thirteen-mix-024-ekoplekz/

Muzika skrydžiui ir tie traukiniai, mmm, nors tai nėra kažkas tokio, tiesiog geras vakaro praleidimas su šiek tiek kitokia muzika nei groja radijas.

Leave a Reply to Sistem metsiS Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

3 thoughts on “Per daugk.”

Mastodon