Rmb 2


Sėdžiu namie, už lango pilkuma (labai graži). Žaisti nesinori, nors tikriausiai teks. Sergu, nesmarkiai bet vis tiek nejauku.

Bet gi yra bang bang

Norėčiau kažkur nueiti, tik nežinau kur. Pažįstamas sakė kad visiška šikna, jam jau atsibodo valgyti kruopas. Darbo nėra. Reikia pačiam sugalvoti kažką veikti. Noriu sukurti skaitmenį, tolydų. Tada jį apkarpyti, uždėti rėmus ir patalpinti čia. išleidau savo paskutinius pinigus knygai kuri savyje talpina taisykles kaip dviese sužaisti žaidimą kuris nešą malonumą, draugas irgi turi tokią knygą, tai galėsim pilnavertiškai žaisti. Gal net šiandien.

Ar reikia rašyti taip kad suprastų visi? Ar reikia rašyti taip kad nesuprastų niekas? bet kuriuo atveju lieka kažkas tarp eilučių, dažniausiai pačio skaitančio žmogaus patirtis. Ar aš galiu kaip nors užkoduoti čia dalelę savęs? manau ne. malonus pats procesas. malonu eiti, malonu atsisukti atgal ir apžiūrėti kelią kurį nuėjai. Malonu papošlinti, malonu pameluoti, malonu tiesiog kažką veikti.

Žaisdamas kompiuterinį žaidimą tu dažniausiai nekuri. RPG žaidimai suteikia iliuziją, kad kuri savo herojų, tiksliau būtų sakyti nekuri, o pasirenki iš tau suteiktų nustatymų. Tokia iliuzija pati populiariausia, ja žaidžia daugiausia 9WoW). manau tai pats liūdniausias žaidimas, nes jis apdovanoja tuos kurie praleidžia daugiausia laiko prie ekrano. Kokia prasmė vystyti niekur nesantį herojų? Dažniausiai tai vaikinų liga, merginos turi daugiau common sense 9lets go shoping). Dar liūdniau žaisti single player rpg, nebent istorija tikrai gera, gaila nėra galimybės rpg peržiūrėti kaip filmo, mane tikrai užknisa spaudyti klavišus tam kad išgirsti istorijos tęsinį, ir dar mokytis ir nuolat rinktis (rinkti nukritusius daiktus nuo žaidimo pasaulio grindų). Šiuose žaidimuose tu susiduri su krūva pasirinkimo variantų ir kyli lygiais, kad ir kaip tai skambėtų juokingai (aš esu 26 lygio kovotojas už gėrį). Tau vis pateikia skaičiukus, kad tu jaustum progresą. Gali pasirinkti žaidimo lygį- kiek nori užsipisti spaudydamas klavišus. Tačiau jai istorija gera, tai atperka viską.

Seniau žmonės dirbdami bet kokį darbą galėdavo plepėti, ir dažniausiai turėdavo su kuo. Pirmykščiai medžiokliai turėjo į valias laiko šnekėtis eidami į „darbą“, grįždami iš jo. Darbas žemės ūkyje vapsče grynai skirtas plepėti. Atėjus industriniai revoliucijai žmones uždarė į fabrikus ir liepė taip sunkiai dirbti, kad net nebūtų laiko šnekėtis, atsirado daug darbų kuriuose dirbi užsidaręs į apvalkalą (mašiną) ir neturi jokio ryšio su kitais žmonėm, net atsirado darbas bendrauti (informacijos būdelės). Bendravimo pasaulyje vis mažėjo ir mažėjo kol atsirado elektrinės medijos, kai kurios bendravo tik į vieną pusę (TV, radijas) kitos į abi. Jos pasidarė mobilios ir galiausiai suteikė galimybę vėl plepėti darbo vietoje. Vyksta sprogimas į vidų, pasaulis vėl jungiasi į didžiulę bendruomenę, į daug genčių, kurios neriša buvimas toje pačioje teritorijoje. Reikės nenusakomas galios šamanų (kurėjų: Martin Scorsese, Peter Jackson tai tik pradžia(nurodau pirmus pasitaikiusius)) valdyti šias didžiules minias, nors bent man asmeniškai atrodo, kad jas valdyti ir iš jų rinkti pinigus tikrai paprasta (Mel Gibson). Tik ar tikrai jas galima valdyti? minia darosi visiškai ambivalentiška, pasyvi. gerai parsiduoda siaubas ir pasaulio pabaigos variantai, dar dauginimasis neblogai ;]

Dabar galima plepėti visur, tik kas iš to? Tikriausiai plepėjimas ramina minią, aš vat net galiu plepėti pats su savimi ir tai išsaugoti beležin kam. Sunku surasti kažką su kuo galima būtų paplepėti apie tai ir padaryti kažkokias išvadas…

Reikia listo:

  1. Minia vėl gali plepėti praktiškai bet kur.
  2. Plepėjimas ramina
  3. Plėpėjimui reikia nuolat duoti nekaloringo peno (žiniasklaida) apie kurį plepant nekiltų noras per daug galvoti, arba galvoti kad viso to pakeisti negalima
  4. Šamanai kol kas dirba gana prastai (išskyrus aronofskį;]
  5. Plepėjimas per elektronines priemones mažina realaus plepėjimo akis į akį kiekį 9gal), mažina žmonių su kuriais bendrauji nuolat kiekį.
  6. plepėjimas per e saugesnis (gali nekelti tel, numesti ir išjungti – tipo nusėdo)
  7. plepėjimas per e tuštesnis 9lengviau skleisti pletkus)

.

Pagrindinė žaidimo iliuzija (rpg ar ne) kad tu laimi, kad tu vis geriau žaidi. Man patinka žaisti su gyvais žmonėm, kur visi turi vienodas galimybes laimėti (kalbu apie žaidimus kur visi vienodi ir šaudo vienas į kitą iš automatų). Žaisti reikia ne kad laimėtum, o tam kad jaustum malonumą, gali jausti didžiulį malonumą ne laimėdamas, o tiesiog žaisdamas. Šiame pasaulyje vyrauja įsitikinimas, kad reikia kažką laimėti. Man patinka tiesiog žaisti, kartais aš žaidžiu nesaugiai 9play it safe man), ir po to tenka atsigaudinėti.

Vyksta implozija.

Šiandien suradau tikro briedo blogą (pagaliau žmogus kuris kuria pats): http://mindcontrol.blogas.lt/

Padariau nuotraukų:

Žmonės 9žmonija) visada galvojo, kad turi per daug įtakos juos supančiam pasauliui.

Didžioji diduma individų nesuvokia kokią milžinišką įtaką jie gali turėti supančiam pasauliui.


Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

2 thoughts on “Rmb

  • Gintė

    Kartais nežinau ar naktiniai svaičiojimai manieji turi tau prasmę išlikti…bet tavieji mąstymo probėrkšmai turi išlikti…aš neieškosiu priežasties kodėl rašau tokiu laiku ir tokioje erdvėje, bet yra tai, kas neišvengiamai mus suranda…tai mūsų nerimo mintys ir abejonių bei klausimų liūnas…ir staiga suprantu, kad gal ne keliauti aš noriu, o tik išlikti…kad priešinuosi ne toms jėgoms, kurios labiausiai mane persekioja…kad skaitau tai ką rašai Tu, nes turbūt kito skaityti dar ne laikas ir ne tos mintys mane palaikytų…ir dar daugybė nediskutuotų, bei neaptartų peripetijų liko/išliko…dar reikės kada sėsti į dundančius Sielos vežėjus (traukinius) ir pusiaukelėje aptarti nepaliestus Būties/Išlikimo klausimus, bei tylint iškalbėti Ramybės Mantras, nes dabar tik kartais užvertusi galvą į dangų Pilnačiai išrėkiu daugybę „Tiesų“ minios išgalvotų…Noriu atrasti savąsias… Ar yra vilties, kad kas nors padės jas atrasti..?

    Nebėra to, kas būdavo mano rytai…Nebėra to, dėl ko rytas įgaudavo prasmę vis naują…Liko tik tuštumos persmelktos Naktys ir beprasmių Dienų atspindys…blunkantis vis dažniau…skaitau, nes tada užsikabinu…už Iliuzinės tikrovės rankovės…nors rankos jau nušalo seniai…

    • Sistem metsiS Post author

      Viltis tai tu pati, bent aš taip manau… Kažkas tikrai padės anksčiau ar vėliau. Reikia tik šnekėtis ir ieškoti to. Iliuzinė tikrovė gali būti labai graži, mitas ar pasaka, reikia tik atitinkamus dalykus pavadinti jų tikraisiais vardais ir pradės ryškėti nuostabus pasaulis. Mano pasaulis aplūžęs bet aš jį vistiek myliu, kad ir kiek jame patyriau skausmo, ir kiek daug dar teks patirti.