Sodas Vakaras Antakalnio diena

Kovot reikėjo vieną kartą, tada nekovojau ir toliau kovoju tik su savim ir noru visada būti apsinešus, kad kuo mažiau prisimint ir kuo mažiau galvot. Jokie vaistai nepadės, kai nori lėtai išnykti. Ateitis visu 100% procentų čia, piktesnė, šaltesnė, nesuvokiama. Kažkur pamesti irklai irtis per realybę. Kažkada aš buvau tvirtas – dabar tai atrodo kaip sapnas. Visi tie praeiviai ir nesuvokiamas mąstas. Noriu lėčiau, taip ir gavau – dienas be jokių planų, lėtai suvokiant katastrofą, asmeninę ir pasaulinę.

Lieka ramiai klausytis muzikos, gerti arbatą ir energetinį bandant be reikalo neišprotėt, nuo suvokimo, kad blogis senai laimi. Nėra kur eiti, nebent pakeisti lokaciją iš sodo į namus – kas ir buvo padaryta, ir tik kol vyko judėjimas galvoje buvo ramiau. Nenuėjau į vaivorykštinį paradą, karšta ir vienam nesinori. Turiu pinigų paskolintų iš ateities ir savo milžinišką vienišumą, suvokiant kad tik lauki ir nieko nebedarai.

Kompiuteris atsakinėja į užklausas siųsdamas anonimams jiems reikalingus gėrius. O aš tik prižiūriu dalinimosi sistemą, kol yra jėgų. Priinstaliuota legalių žaidimų ir nupirkta nauja vaizdo korta vis tiek nepriverčia panirti į knopkių spaudymo ir istorijos sekimo atsipalaidavimą. Kažkur dingęs noras būt, bet ir nebūt dar nesinori. Norisi kabot visiškoje tuštumoje laukiant kol išlaisvins draugo skambutis. 
Iškrapštyt likusį kaifuką ir ramiai sutraukti sau namie, nebijant anei velnio, anei Dievų, anei ateivių.

Pabėgimas nuo supratimo, kažkur tikintis mažu šansu išsigelbėt. Taip nuostabiai gera. Kažkokiu keistu gerumo suvokiant kaip visdėlto viskas idealu ir pats gali nusipoliruot iki idealaus taško.

Kas belieka?

 

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.