srautas

Man baisu galvoti, vėl leistis minčių kelyje į netikrą suvokimą, nes tikro nebėra. Asocijacijų mechanizmas visiškai laisvas, galvoje mitingas – aš prieš mane, nori iki drebėjimo bent trupučio švelnumo. Nori kad kažkas nuramintų, pasakytų kad viskas gerai, nes pats nebegaliu suvokti ramumos kuri tvyro aplink mane. įtampa kyla pati, didžiulė frustracija tam tikrų suvokimų. dar lyginimai, neapsakomas noro bent šnabždančio artimo žmogaus palaikymo. Reik išmokt be jo, pilnai pasinerti į savimasturbaciją. Taip norėčiau išnaikinti visas ribas nupaišytas man vaikystėje, įkalbinti minčių srautą ir vidinį mitingą. Baisiausia tai tas dvipusiškumo suvokimas, kad viskas kažkur teka ir kaupiama ir bus breefingas per kurį negalėsi užsimerkt ir mirt iš gėdos, nes realiai būsi miręs. Žmonija veikia vien todėl, kad dauguma, gal net visi galvoja kad viskas gerai ir kontroliuojama, tegu ir galvoja toliau. Aš matau tą baisią paslėptą represinio spaudimo ir vagimo sistemą, paremtą kitų žmonių supratimu, kad viskas gerai. Kasdien pabundu vis staigiau, vis pikčiau, vis labiau noriu pradėt rėkt viduje garsiai, ant tų mitinguojančių: leiskit man išeit, pasitraukt, perkraut žaidimą, nes nebegaliu kai aplinka pradeda spręsti mano problemas pati, užsinori ir gauni, tik supranti, kad kol neturėjai, buvai matęs tik pakuotę, viduje pareigos ir nervai. Viskas gaunama, jei pakankamai užkrauni save. Paduot gali viską, per savaitę kelias. Tik ar aš pasiruošęs pasiimti tą  šizofreniko veidą su užsidegusiom akim kurios kitus hipnotizuoja iki nusisukimo ir jiems patiems nesuprantamos baimės. Taip čia tas kuris gali, ir laukia. Tas kaupimasis sprogimui į galutinį suvokimą ir mitinguojančių pusių sutaikymą sunkus, tada įtempia maksimaliai ir paleidžia tave suptis supynėmis nuo daugiau nei orgazmo iki siaubo, staigiai. Tada kai trūksta klaidingo suvokimo styga. Tada reiktų pasislėpti, kad ir kiek tai sunku, nes kitaip pagaus ir uždarys, atpumpuos vaistais, kad vėl pamirštum esminius suvokimo momentus ir skyrelius kur buvai viską sudėliojęs, ir atjungią tą milžinišką galią būt pasiruošusiam viskam, su ekstaze ir baime, bet pasiruošusiam. Įtraukia atgal, per tą priminimą smurto fiziniam tavo kūnui, tada jau ne iš žmonių tada tiesiog tai yra kaip iš gamtos, nes nelieka nieko kito tik tu, nuolat sutvarkyta informacija iš aplinkos, jokių haliucinacijų ir balsų, kaip daugkas galvoja. Tada energijos gali pasisemti iš be ko, ir žinai, kad prieš tave bus panaudota prievarta, bet neilgam, turėsi vėl pripažinti tą iki skausmo pažįstamą beprotnamį kuris yra aplinkui. Taip, aš galvoju taip kaip dauguma, gersiu vaistus ir nebandysiu galvot kitaip, o jei ir galvosiu tai ramiai sau, kitų žmonių netrikdysiu savo sapalionėmis. Paleidžia roominti į matricėlę, laikas su vaistais beprasmis ir išnykęs, emocija sustabdyta ties keista padala, ramybė? Gal negaliu tiksliai apibūdinti chemikalais supančiotos sąmonės jutimosi. Jo turi pripažinti kad nėra kur pabėgt, ir apie išėjimo variantą nesigauna galvot, nes nėr kur eiti. Vampyrus nuolat transliuoja per tv, jie žymūs, jie turi “palaikymą”.

Kaip pagaliau gauni informaciją, kad viskas šitame variante kas buvo reikalinga atlikta, ir tu galima sakyti išlaisvintas nuo pareigų kiek pats to nori, turi pagaliau pats suprasti kur reikia stumti savo suvokimo vežimą, vis prisimenant kad tai tiesiog klaidų ir pačio susikurtų mitų ritinys, su realybe turintis tiek bendro kiek tave priverčia patikėt.

Kai nežaidi pagal taisykles, patraukia į užribį kur taisyklės griežtesnis ir aiškiai apribota erdvė: uždaro.

Nusikaltėliai nežaidžia pagal taisykles tik tam tikrais momentais, ir labai norėtų įgauti tam tą psichotinį pasitikėjimą su adrenalino ir ekstazės supynėmis…

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

One thought on “srautas”

Mastodon