Stop!

Stop kadras. Sandėlys, senolis kompiuteris, garso kolonėlių tiek kad laisvai sudaužytum langus. Vėsu. Aš turiu cigarilių. Mirksi routerio lemputės, lyg joms būtų visiškai vienodai ar aš esu ar ne. Kažkur mintyse tu, gal pažįstamas gal ne, bet tu, ne kažkas kitas. Grąžtas.

http://youtu.be/XxaTAv-Dn7I

Kur aš save vedu? Arčiau tavęs, man jau suteiktos visos priemonės.

Dnr išmokė mane save vis nufotografuoti, aš toks, apšępęs.
Dar viena diena eina užmarštin. Ją paskaninti galiu visokiais būdais. Nuo kai kurių iš jų aš šaunu aukštyn pas netikrus mesijus, nuo kai kurių krentu žemyn į būseną kai nenoriu keltis. Kas aš? Ar aš pasaulio dalis kaip mane mokė, ar viso pasaulio atspindys.

Noriu išlaikyti informatikos egzaminą ir įstoti į informacijos vadybą. Išmokti žmonėms pateikti to ko jiems reikia, kuo didesniai daliai žmonių. Smilksta cigarilė rankoje. Norėčiau būti permatomas, nuolat filmuojamas ir fiksuojamas. Norėčiau parašyti knygą apie mažąsias scenas, apie laidus ir procesorius. Norėčiau išmokti pateikti viską patogiai, per vieną klicką. Viršuje video su vienu kliku. Ar tu norėtum taip pasitraukti. Aš ne, nebent kažkas priverstų. O verčia dažnai, nesąmonės kurias matai aplinkui. Mm šiandien sakė kad aš savęs nelaužau, o reikia, norint būti čia reikia save laužyti. Negali daryti ką nori (visiškai), bet patinkančius darbus tikrai gali atlikti, turi išmokti džiaugtis niekinimu ir laužymu.

Aš ėjau miestu, koksai tai didingas kaleimas iš kurio neina pabėgti, tik pasitraukti į pakraštį. Koksai kaleimas ši dėžė į kurią aš dabar žiūriu ir iš kurios aš dabar žiūriu į tave. Išsinuomouk įrankių ir susikurk sau namus, tik bl, vėl atsirėmiau į pinigus. Bet nėra ko jų bijoti, jie gi padeda gauti ko nori, bet nors aš dabar staiga gaučiau milijoną man vistiek nepaskambintum tu, vat gavau ir praradau.

Mano akys mėlynos, koks kartais būna dangus.

Šalta. Pamiršau užsidėti striukę, jai būtų buvusi mčt namuose tikrai būtų priminusi. Ką aš turiu prisiminti šį kartą kai atsiradau čia? O gal kaip tik viską pamiršti ir virsti robotuku. Nors labiau norėčiau būti velniuku, arba kaip bebūtų keista vampyru, nors ištiesų juo ir esu, tik nemėgstu siurbti babloso (Pelevin). Kiek daug kodinių žodžių męs galim susikurti kartu, kiek daug kodinių ženklų, kiek prisiminimų. Bendravimas išlaisvina, tai supratau jau seniai, ir kaip gera kad maldą jam galiu rašyti čia, kad tu ją girdėtum. Jis jaučia ir mato, daugiau nei viską, tik mus pradžioje išmoko tuo netikėti, kad atrastume tai iš naujo (mano hakeriai tave ras. Mamontovas). Niekam nepatinka per daug keisto teksto rašomo keistu būdu, niekam nepatiktų pastebėti, kad ne viską galima paaiškinti pinigais ir jų santykiais. Nebent jo kūną (maistą) ir kraują (gėri mą) galima būtų įvertinti pinigais, bet taip nėra. Mažutė dalelė neverta pinigų, bet iš mažutės susideda didelė, nebent nori visko iš karto, tada reikia pinigų. Kai nori daugiau nei tau skirta. Pinigai tam kad galėtum sukaupti energiją ir atlikti burtą, bet jis toks įprastas kad net nejauku jį vadinti burtu. Vt man sakė merginos turi kainą, bet neima valiutos ima kiną, restoraną. Keista, man tai tai pat keista ir gražu kaip ir matyti rankomis susikabinusias merginas. Vyrai išnyks, jie per daug žaidūs ir per daug prieraišūs prie savo žaidimukų. Gal kas kortom, o gal žodžiais? Aš noriu tave nugalėti. Nugalėti ir pasisavinti, padėti į lentyną prie trofėjų, aš tave turėjau, buvau tavo viduje, nors nieko ypatingo ten nepamačiau, bet vis dėlto. Nėra viską apimančio burtažodžio, ne jis ne ačiū ir ne prašau ir ne myliu, jai jis yra tai jis iš daugelio ingridientų ir ilgų pastangų jį pasiekti. Kai rašau aš ramus, aš dėlioju savo burtažodį ir mezgu savo tinklą kad tave pagaučiau, tikiu kad jį kažkiek kabina googlas, tikiu kad jį matai tu. Pagal visą logiką turėčiau paprašyti pinigų, bet tu ir taip jų man skiri. ačiū.

Viskas padalinta ir perdalinta, jokios istorijos tik dabartis, duzgianti savo ratukais ir nuolat laukianti kada gi tu pagaliau norėsi išvįsti stebuklą ir juo patikėti. Atiduoti save jam, pasiskelbti jį savo tikslu, ir tu turėsi slėptis, niekam to neišduoti, nes niekam nepatinka kaip tu matai kažką daugiau nei kiti, jie nenori pripažinti kad tu unikalus, nes toks tu trukdai natūraliai tėkmei į mirtį, į išnykimą, į baną nežinia kiek metų ir nežinia kiek ciklų. kiek kartų ratukas ant laikrodžio apsisuks kol aš pamatysiu tave? Galiu atsakyti nei karto. Kartu. Burnoje kartu. Mūsų liežuviai, mūsų pirštai bus kartu, kažkada. Nėra laiko? Ar laiko knyga per stora, gi neskaitysi jokios knygos jai pradžia bus labai neįdomi, nebent tau kas patars ir sakys, skaityk, bus nušvitimas. Tikėk ir pačiame tikėjime atrasi jį. Kai viskas sujungta ir visus savo draugus matai online bet tau niekas neparašo ir nepaskambina jautiesi vienišas, vienišas minioje, tam ir miestas tam ir internetas, kad mus padalintų ir tik po to sujungtų su milžiniška jėga paskutiniam mūšiui paskutiniam mažąjąm šou.

Gali dar ir dar kartą sau kartoti kad viską kuri pats. Dėlioji jungtis, apmąstai bet kas iš to? Vienas tikslas turėti tai ką galėtum prisiminti tuos metus kai nebebūsi čia ir matysi viską nuolatiniame kontekste, to ką reikėjo atlikti (patikėti). Skambino ndrs. Siūlė darbo, tik ne dabar kažkada vėliau.

Laiko tėkmė. Manyje ir tavyje ji nevienoda. Kaip sunku kvėpuoti su kuo nors vienu ritmu. O Jam tai įprasta. ir paskutinius atodūsius ir pirmuosius atlikti natūraliai. Suvienodinti ritmą, suvesti gabalus kaip Dj, idealiai. Kad tu nepajustum kad kiekvieną naktį būni kažkur toli, kažkur ne čia. Kad gali suvalgyti musmirę ir nemirti, tik pabūti arčiau mirties. Išdaužti duris kad išgelbėti tave, o mano meile, tik tam kad suprastum jog tu buvai netikra, jog lašelis meilės tavo slępiasi kiekviename. Kiekviename kuriame yra kažkokia klaida. Kaip man ją atstatyti? Kaip išmokti surišti laidus taip kad tu pažintum jog jous sukau aš? Kuri tiesa yra tikra? Ar baisioji ar ta linksmoji? Gal abi kartu. Tada kartu. Aš ir tu. Du. 2. Įsižiūrėk į dvejeto linkius ir vieną aštrų kampą, arba kilpą. Nesinerk jos sau ant kaklo, būk laisvas, daugiau niekada nebeįsimylėk, vertink viską kaip daiktus, kaip rubiko kūbiko sieneles kurias reikėtų išdėlioti pagal tam tikrą tvarką. Tiktai nesustok, būk gera(s) ir ieškok, kai nebeliks daug laiko ieškosi tikrai įnirtingai, negalėsi suprasti kodėl viską sunaikinai į tokias smulkias detales. Į kvapą, į kvapą tavo tėvo kvepalų, bažnyčios smilkalų, sunkių knygų dulkių ir tavo lyties. Į pilną salę žiūrovų kurie nori būti kartu su tavim, užduoti tau klausimų, kaip tai, ar tai taip kaip aš galvoju ar kažkaip kitaip.

Gal kas man gali atiduoti tai ko jiems nereikia? Ar norit keistis? keistas reikškia pakeistas, kažkada, neseniai. Man keistas pasaulis, jis keitėsi ne kartą ir ne du, aš jo niekaip pilnai nesuprantu, kodėl ne tu? Klaustukas tai nutrauktas dvejetas, nesusipratimas kodėl nebaigtas simbolis. Simboliai visur, maži dideli. Tu irgi simbolis man, siekiamybės, pasiekti tai kas taip sunkiai pasiekiama, ko beveik neįmanoma pasiekti vien barškinant klaviatūrą savo mintimis aprašant buvusias savo mirtis. Ryt nusiskusiu išsiprausiu ir pasikvėpinsiu, gaila neturiu kvėpalų (įkvėpti) kurie užsilaiko ilgai. Aš noriu šnekėtis su tais kuriem sunku, kurie nori pasitraukti, atiduoti jiems kažką, ką aš pats supratau ne kartą pasitraukęs iš čia (išprotėjęs). Neverta medituoti pasitraukimo minties, čia lygiai tas pats kaip žiūrėti į saulę, ji tave sudegins ir apakins. Reikia žaisti. Dėlioti figūras, atvaizdus į lentynėles, priskirti jiems spalvas, simbolius ir bandyti suprasti kam aš čia esu. Aš tik tam, kad jai tu norėsi pabūčiau kartu (nors man ir baisu).

Leave a Reply to frogsign Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

4 thoughts on “Stop!”

Mastodon