Sunki plaukianti diena

Keltis nenorėjau, atrodė nieko gero nelaukia, padariau tą svarbų skambutį, nors jis dėl mano silpnavališkų veiksmų tapo bevertis. Šiandien gražus saulėlydis leido kažkiek susiimti, nes ausys įsitempusios iki tiek, kad viskas atrodo kaip gimtadienio man skirta keista, surežisuota dovana. Miestas ūžia, kaip ir visada savo gatvės šviesoforų ritmu. Aš nebežinau kur dėtis pats nuo savęs, ir savo norų. Pas Svj buvo sunku, visi garsai tapo skirti specialiai man ir kartu nepaaiškinama kaltė. Nors esu pripratęs tempti save iš paranojos ir bandyti jaustis gerai, ir nekreipti dėmesio. Kasdien ta pati kava su pienu vistiek nuramina, taip keista, kad kartais tokie paprasti dalykai padeda nurimti ir neplaukti paranojos  srautu. Dariau ir atsispaudimų. Atrodo tiek nedaug ir savo gyvenimą galiu pakelti dar truputį aukščiau ligi nekreipimo dėmesio į gąsdinančias žinias per televizorių. Bėgti niekur nebenoriu kai turiu namus ir savo informacijos stebėjimo stotį kuria tikrai skųstis negaliu. Galiu panirti į beprasmišką internetinio balandžio šokį. Rasti dar visada yra ką. Tik kiek dar laiko liko pačiam sau? Taip norisi tikėti, kad bent kažkuo prisidedi prie didžiojo plano, juoko ir skausmo planetoj.

Reikia naujos krypties, naujo tikslo tapti kažkuo ypatingu. RGB lazeris jau čia, džiaugsmas didelis ir taip noriu tų gerų nuotraukų su jo spinduliais, reikia užsiimti ir galvoti kaip pilnai pateikti tą pasiekimą ir keistus jo spindulių gliūkus. Gal su geresnia programa jis ir daugiau spalvų rodytų, tai būtų super.

Kuo mažiau galvoti apie visumą, tai veda tik juodyn. Šiandien paskutinė vasaros diena, o man vasara kaip visos, tik vis daugiau suprantant, kad būtinai reikia veržtis iš kiauto, tos ramybės namuose vartant internetą. Vėl negaliu panirti į žaidimus, gerai, kad dar fotografuoti kyla ranka. Toks keistai pasimetęs seniai buvau, o aplink toks smulkus grožis ir palaima, tik ji kažkur toliau, už stiklo mano namų. Reikia verstis eiti toliau į kažkokį keistą man kūrėjo sukurptą kelią, vis daugiau bandant jį kreipti naudinga linkme, o norisi kad ji naudinga būtų tam kažkam toli už ekrano. Viskas taip stipriai surišta, kad kartais darosi baisu nuo šiukšdesių, šunų lojimo, ar muzikos natų keistų susipinimų.

Taip norėčiau daugiau tikėti ir dar daugiau eksperimentuoti norint pagaut savo laimės paukštę. Neramiai jaučiuosi beveik visur, įsitempęs kaip styga, net nuomojami namai nebeatrodo saugi užuovėja. Gelbėja tik nuolatinis priminimas sau, koks esi nesvarbus ir nereikšmingas visam įsimbolintam šokiui aplink galios valdžios ir palaimos paieškas.