Sunkus Gliučnas postas pavadinimu Mesijas 1


Rašytas sode ranka, kada buvo sunku ir norėjosi sudėlioti bent truputį viską į vietas. Kūrinio aš nesu aš.
——————————————————————————————————-

Kiekvienas kartas vis kitoks ir tuo pačiu toks pats. Laukimo jausmas neapleidžia manęs, noriu bėgti. Norėčiau visą laiką iki mirties važiuoti, kad ir savo BMW automobiliu. Verkiu kai suprantu kad esu niekas. Verkiu kai prisimenu tave. Prisimenu tik jausmą, nei akių, nei odos kvapo. Jutimas visų šalia esančių pararelinių pasatų visatų veda iš proto. Jai neapsibrėši mažo suvokimo apskritimo belieka verkti arba juoktis. Tarp šitų dviejų priešingybių tvyro ramybė. Kada vienodai nori verkti ir juoktis. Ramybė tai kai žinai, kad tau už nugaros stovi ponas Viskas, visi tankai, visi košmarai, visos nelaimės, visi pinigai ir visos nekaltos mergelės ir tik tai TU tai sulaikai. Nuolatinis mirties buvimas šalia ir visko šiek tiek toliau. iki visko du žingsniai iki mirties vienas.  Ji visada arčiau. nauja gyvybė reikalauja gana daug veiksmų ir frikcijos. Milijonų žūtis nereikalauja praktiškai nieko.

Reikšti savo mintis raštu. Sudėti loginius kirčius ir tikėti. Tikėti būtent šitos realybės trapumu ir vertumu jai dar likti čia. Nebandyti pasverti esančio gėrio ir blogio. Nebandyti įvertinti tai kas neįvertinama. Tiesiog atsiduoti tekėjimui. Neskubėti. Nebijoti. Kalbėti ir pasakoti nuostabią naujieną. Mes tikrai ne vieni, tik dėl užauginto per storo kiauto nebejaučiam jų. O jai ir jaučiam, tai pavadiname juos kitais vardais. jie ateiviai, nors nuolat buvo čia. Nėra griežtų ribų. Viskas raibuliuoja lyg upeliai vasaros dieną. Mokslas vis bando apibrėžti savo kokono ribas: čia minimali temperatūra, čia maksimalus greitis. O tarpe tūkstančiai ateivių. Dievų angelų demonų ir velnių. O tu turi visam tam didžiulę įtaką. Tu pats niekada nepatikėtum jai aš tave pavadinčiau dievu. Dievų daug, bet virpesys vienas sklindantis visomis kryptimis pagal keistas ir nuolat kintančias logiškas taisykles. Tu kartais gali pajusti jį. Kada atsisėdi ramiai ir pamiršti viską, net savo kvėpavimą. Arba kada beveik maksimaliai įsitempi. Rudeninių musių skraidymas po tuštumą primena visa ko  chaotiškumą ir laikinumą. Bet mes ne musės, męs turime nuostabią tiesą užfiksuotą mumyse. Męs dauginamės tam kad atsirastų mesijas kuris sunaikins mus. Nušluos nuo žemės paviršiaus ir pradės naują ciklą. Mano tikslas išbūti čia dar 12 metų. Laukti jo. Ruošti jam dirvą. Pats baisiausia šiuolaikinis smurtas tai abortas. Nutraukimas viso to kas gali įvykti. Naujo kodo atveriamos galimybės yra praktiškai beribės. Kaip ir beždžionei ar neandertaliečiui vaizdo pokalbių technika. męs tiesiog negalim suvokti aukštesnio lygio išnaudojimo mūsų pačių. Kaip ir žemės kirminas nesupranta kodėl jį perkirto kastuvas. Tai ką aš rašau čia jokiu būdu nėra nauja religija. Tai tiesiog pamastymai „apie“ kurie absoliučiai daugumai robotukų yra neįdomūs. Kartais liūdna suvokti kad ateivių gyvenančių (arba ne) elektroje męs suvokti tiesiog negalim. Negalim net jų pamatyti. Gal jie tiesiog per maži. Koks klaidingas įsitikinimas, kad žmonija kažką valdo. valdai tu pats. Savo givybę ir mirtį. Savo klaidas. Sunkiausia išmokti pasakyti ne.  O dar sunkiau įvertinti savo darbą pinigine išraiška. Iš tiesų mums reikia poros energijos rūšių: oro – kurio pilna, vandens kurio ir gi pilna ir maisto kurio galima sakyti ir gi pilna. Visų kitų (tame tarpe ir maisto) reikmenų galima susirasti šiukšlyne. kritimas į „neliečiamųjų“ kastą dažniausiai susijęs su piktnaudžiavimu. Piktnaudžiaudamas netenki sarmatos. Ar išvis šiais laikais gali gyventi nepiktnaudžiaudamas? Aš griežtai manau kad gali. Nes yra visiškai užmirštos mūsų kaip atseit pačių pačiausių galimybės savo noru artėjant prie ribų. kariai kurie mūsų šauksmo laukia iš mums vietų nesuvokiamų. Gliukai kurie vyksta kai darosi per daug skaudu laukti ir žiūrėti į šitą klaidingai žmonių sustatytą sociumą kuris vertina tikrai ne gabiausius ir protingiausius ne tuos kurie giliausiai knisinėja šią ašarų ir juoko pakalnę, o tuos kurie tiesiog nori energijos pinigų pavidalais. Bet aš tikiu kad jau greitai visa šita pasikeis. Mūsų pačių mums patiems sekama siaubo pasaka pasibaigs ir išauš naujas rytojus. Globaliai sekamas, nesuvokiamai žiaurus, bet tuo pačiu nesuvokiamai geras mums. Dabartis su savo demonais visais būdais bando išvengti mesijo atėjimo ir man nesvarbu ar būtent šitame variante ar kitame aš jo dar sulauksiu. Aš nebijau jau nieko. Aš kartais jaučiu kokią kainą man gali tekti sumokėti, bet jinai man graudžiai juokinga palyginti su atlyginimu kurį dabar gaunu.

—————————————–ŠŠŠ———-ateina triukšmas

Aš pusę žemės atiduočiau už savo BMW. ir gročiau. Būčiau kitoks. Svarbiai nesvarbus. Pamirštas bet draugiškas. Tas kuris skambina. Tas kuris atsiliepia. Tas kuris tyli ir laukia. Kuris supranta bet negali paaiškinti. Tas kuris yra greitintuvas. Meditatorius žaidėjas mediatorius. žodžių keitėjas ir plagiatorius. nesustabdomo greičio pažinčių iniciatorius, pažeidėjas taisyklių išimčių, nelimituotas bet iš anksto už visų nuodėmes atiduotas. Skiemenuotas, amžinai rašantis kodą kuris bus parduotas, už jus atiduotas. Sunaikintas ir iš dalelių atgal sudėliotas, trečias brolis virštonis kuris neinvestavo savo veiksmus kvestionavo, tikėjo konstitucija kol jį apgavo, laikėsi dešimt dievo įsakymų ir atgailavo už tuos kurie jį ne kartą apgavo, tikėjo kūrė ir melavo, juokėsi iš tų kuriems svarbiausia piniginė energija o ne arbata kava su draugais tikrais nenupirktais ritmo kariais. Jis tikėjo, visiems atleido ir galvojo, sode žemę kasė ir meditavo, piktų kaimynų balsus linksniavo, apleistas erdves užkariavo, tuštumos princu patapo, tarpu tarp žodžių ir eilučių. Nusivažiavo atsigavo ir vėl ritmą pagavo, viską kas sunku išmetė ir užfiksavo, bijojo kad jį pagaus už ribos peržengimą, už įsirėžimą į realybę, už nešvento teksto kodavimą, už taisyklių ignoravimą, mesijo laukimą ir rimavimą!

T u E S I pasakos herojus ir tos pačios pasakos pasakorius. T u E S I tas kuris gali atskirti ir nuteisti, tas kuris GALI viską pakeisti.

Viskas slypi po žodžiais, triukšmas iš ateities, tūkstančiai sielų vien tam kad būtum dar čia, visi įmanomi variantai galvoje, begalybė plėšo, ne jai čia vieta, aš vieną kartą apsiriksiu tada viskam chana (tai malda!), neatspėsiu to kas bus ir atsiras pabaiga. Gims nekalto prasidėjimo vedina, gal mėgintuvėlyje gal pasaulio krašte, gims užaugs ir nuteis visus likti kažkur užmarštyje, išlieka tik stipriausi? ne tokios taisyklės nėra, išlieka tik pranašesnio kodo atstovai, o gal didesnės tuštumos ar didesnio chaoso atstovai. Niekas negali peršokti per lygius ir sustoti. Neatsipalaiduoti, apsibrėžti, susikaupti ir problemą medituoti, sprendimų niekam neatiduoti sukurti naują koncepciją naują realybę ir ją parduoti geriausia išmatuoti. Neaiškinti veikimo principo tiesiog galvoti kad viskas ir taip sąmonės sraute. Šešėliai ant sienų -o aš ČIA. viskas ką aš matau tai klaida kurią reikia pataisyti savo auka. Išauš ir mesijo valanda.


Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

One thought on “Sunkus Gliučnas postas pavadinimu Mesijas