Suskilti į smulkius pixelius

Šiandien ryte buvau įsitikinęs kad penktadienis, laukia kelios savaitės keistos ramybės pagardintos dovanojamomis ir gaunamomis dovanomis. Baimė visada šalia – flashback’ai darosi dažnesni, bet taip nebekausto. Užlieja klaidingo suvokimo siaubas ir tada belieka įjungti visą tikėjimo galią, kad to varianto nebus, nors atrodo jis slepiasi už tvirtos realybės marškos ir bet kada gali ją praplėšti. Viskas giliai įsimbolinta ir smulkūs sutapimai, nukrypimai bando vesti galutinai iš proto.

Tikiu kad yra aukštesnės galios, tiek kartų gelbėtas, kad negaliu nebetikėt. Raizgalynė galvoje nebeatpainiojama – jos painioti ir nebesistengiu. Stengiuosi elgtis pagal savo suvokimą, kas yra teisinga. Visada jaučiu šauksmą kažkur judėti. Jei ne namie, tai namo, jei namuose, tai kažkur pas pažįstamus veidus. Istorija karti, kad labiau pajaustum saldumą ir būties lengvumą, savo kelionėje į suvokimą, kad nieko tu nežinai, ir net neturi pajėgumų suprasti.

Lūžio taškas dabar. Kai vyksta kitimas ir dar vienas globalus rūšių išnykimo įvykis. Tai varo iš proto. Nuolat tekantis informacijos srautas bandantis tave paversti kuo didesniu vartotoju. Paspausk ant reklamos ir sujudės ekonominė sistema. Reklama paremtas internetas baigia save iškastruoti. Krypto valiutos aukštyn dviženkliais skaičiais, ir kažkur laukianti viešojo transporto keleivio kalba, kuri tavo galvoje susimala ir virsta skirta tau.

Balsai galvoje. Aš juos vadinu savo paties vidiniu balsu, mintimis. Ir dabar bandau atsitraukti nuo į save fokusuotos vietos ir suprasti kodėl esu taip apdovanotas keistomis dovanomis. Kai būni netoli realybės uždangos plyšimo net koridoriaus lempų judesio davikliai tave pastebi vos ne užlipus iki laiptų aikštelės. Keista, nes kai jautiesi gerai pastebi daug anksčiau. Ir tai netiriama, neatkuriama laboratorijoje, tai Dievo tau duodami ženklai, kad jis mato ir supranta. Keisčiausia kad tą Dievą kuri tu pats. Svarbiausia jį kurti mylintį. Kad meilė keista, tai jau ką padarysi.

Geriausias vaistas nuo nerimo būtų išjungti kompiuterį ir išmanųjį pakeisti durnafonu ir pasinerti į knygas. Sustabdyti tą balandžio šokį per informacijos srautus, trumpus twiterio pranešimus, nuolat ateinančius laiškus su kvietimais spustelti. Spustelti reikia stabdį, nes jau nebeskrendam, o krentam. Krentam pas nežinią, nesuvokiamumą. Ateities variantai, pinigai už keturių skaičių kombinacijos. Alkoholis ir narkotikai kurie suniveliuoja ir duoda galimybę juoktis, juoktis iš savo bėjėgiškumo ir realybės nesuvokiamumo. Kalbėt malda kai sunku – vienas arba du. Suteik man ramybės, ne, ne tos tablečių pavidalu, o tos tikros, kai galvoje nespaudžia ateitis ir yra svarbiausias šis momentas.

Kai patiki kad gali, visa realybė tau duoda šansą po šanso tai įvykdyti. Kiša pagalves, magiškus žodžius ir naujus žmones aplinkui. Kol negimsta monstras, slibinas kuris tave ir suvalgys. Skaičiai ir raidės pabirę po sąmonės lauką, besijungiantys kaip išprotėjusio dirbtinio intelekto kuriami pataisymai ir išvados. Reikia griežtos supervizoriaus rankos, nepatikėt. Nepatikėt nei vienu naratyvu iki galo, visur randant gilią simboliką to kad mes tikriausiai maži velniukai, puolusios dvasios atlikti kolosalią užduotį, kurią nujaučiam ir kuri mus pykdo. Nėra sistemos be skausmo. Ar gyvulių fermose, ar vilko kandančiam žandikaulį. Pajusti galimybę būt kitaip, kažkokia kita aukštesne kokybe ir tam, kaip žinia, užtenka žiupsniuko narkotikų keičiančių suvokimą, net stipri marichuanos suktinė, viena ir pirma gali lemti vėlesnį patekimą į psichiatrinę ligoninę ir diagnozę, kad ir F20.0 po kelių patekimų. O patenki, nes jau niekas negali tau padėt, tave užrakina tavo asmeninio mito pasaulyje, ir nors tu ir šneki su kitais, kiti mato kad tu šneki vėjus, ir mūsų santvarkoje vėjų šnekėti negalima, kaip ir negalima eiti nuogam per gatvę. Aiškios taisyklės, aiški riba, po jos skausmas, jei patiki, kad tos vizijos buvo tikros. Tai tik vizijos, išprovokuotos kažkokio neaiškaus genetinio mechanizmo, kuris perduoda beprotybę (o gal kaip tik protą) per kartas.

Visi mes keisti. Keisti ne iš savęs, o iš prisitaikymo prie aplinkos. Tas nuolat vykstantis evoliucinis mechanizmas neaplenkia nei vieno. Milijoninių gramo dalių LSD užtenka kad pakeisti tą suvokimą, arba tiesiog pajusti ką reiškia vaidenasi. O keičia viskas, ir maistas, ir stresas, ir linksmųjų kalnelių greitis nešantis per dienas, apsikeitimas kūno skysčiais, keli tiksliai nutaikyti žodžiai ir draugo skambutis kviečiantis pagalbos. Kažkada laukia riba, nuo jos tikriausiai ir bėgam juoku. Kai niekas nebejuokinga tai tikriausiai sergi, nors yra ir tų be humoro jausmo, yra ir tų kuriems patinka kenkti, o kenkiant dažniausiai jau vaikšto pinigų srautai ir karštos kulkos kažkur patrauktos nuo suvokimo. Revoliucija nuolat siautėja, ar tikra su krauju, ar kultūrinė su skausmu, kad viskas praeis ir kuo toliau tuo labiau liksi už borto ir turėsi skusti obuolius ir kriaušes nes neturėsi dantų. Arba dingsi nesulaukęs, net dantų iškritimo.

Pats sau karalius beknisinėjantis informacinį šiukšlyną, bent muzikos geros yra ir bus visalaik, kad ir vėjo pavidalu.

Leave a comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Mastodon