Šviesa visur. Aš kaip ir tu esame šviesos kariai. Man nušvito tai, kad tik tokie ir galime būti. Saulė kaip ir jos draugas mėnulis vieni stabiliausių mums artimų objektų, pagal juos sukasi laikas, ir sukasi, kiek pamena, žmogus. Tamsoje nematai, tamsoje baisu, nors yra žmonių kurie gyvena joje, reikėtų jų klausti apie šviesą. Mano Mama dirba su aklais ir kurčiais vienu metu, žinoma jie nėra visiškai akli ir kurti, likę kažkokios tų jausmų liekanos, bet šiaip jie gyvena tamsiau ir tyliau nei męs. Jai jiems nesuteiki meilės jie pradeda save žaloti.
Žmogui būtinas tam tikrų nervų dirginimas. Tam ir ekranai, tam ir narkotikai.
Aš džiaugiuosi, kad matau ir suprantu. Galiu už tai dėkoti saulei ir mėnuliui, bet tai gi praeitas etapas, dabar męs dėkojam pinigui ir internetui (nors aš pradedu dėkoti Saulei). Laikinam mažus šviesos piešinukus ekrane. Stengiamės atsitraukti nuo tikros saulės prie dirbtinės.
Turiu sandėlį ne vieną ir ne dvi dirbtinas 1000w saules:
 |
| From 2011-04 ir 03 ir 02 |
man kartais susišviečia kas nors ne taip, per daug reikšmės krūvį permetu ten kur nereikia. Kartais padainuoju sau dainą “Saulele motinėle – nesileisk, nesileisk…”Kai ateina saulė pavasarį darosi gera ir smagu, ji tikriausiais didžiausias geros nuotaikos užtaisas kada nors išrastas, termobranduolinis, mums bando pasakoti kaip ji atsirado, bet man tie pasakojimai tai šiuolaikiniai mitai, ištiesų ją uždegė šviesos imperatorius, lempos operatorius, didysis apšvietėjas, tas kuriam verta dėkoti ir kuriuo verta tikėti. Tikėti svarbu, tai atrama tam kad aš gerai jausčiausi dėl savo kaltės suspaustas į vieną kambarį su mama, į vieną butą su piktu broliu ir pikta močiute. Tikiu kad viskas susiję nematomom gijomis, buvau pamiršęs kad kaip Ign kažkada mačiau velniukus kurie sudaro šešėlius ir tamsą ir medžiagą. Nebenoriu jų matyti, nebenoriu matyti papuvusių veidų, aš noriu matyti taip kaip tu, gal tik truputį kitaip, kad būčiau įdomesnis.
Vakarais ne be taip ramu, noriu kažkur eiti sutikti tamsą, noriu rūkyti ir gerti, noriu save nužudyti, nes bijau nakties ir būsimo ryto. Bijau skriaudos. Man kartais atrodo kad aš jau viską atlikau ir viską supratau, žinoma tai iliuzija, bet ji tokia gaji, dar suprantu kad visko nenoriu nei žinoti nei suprasti, noriu tiesiog nuolat būti draugų apsuptyje ir veikti kažkokį darbą. Šokinėti nuo A į puslapį B. Tekstas tai Šviesa tamsoje, nors dažniausiai raidės juodos. Saulė pjausto nuolatinius šešėlius, kiekvieną dieną panašius bet vis skirtingus. Geriu vaistus kad nebėgčiau nuo savęs, geriu vaistus kad ilgiau išlaikyčiau dėmesį, geriu vaistus, kad būčiau skirtas labiau tau.
Šviesa. Šviesos būrtininkai. Ir pats kažkiek moku juo būti. Moku pasakoti istorija, sėti raides kaip šviesos spindulius. Svarbu ne spalva, svarbu kontūras, svarbu santykis spalvų, svarbus šešėlių tonas. Svarbu kuo arčiau priartėti prie sapno dar neužmigus.
Svarbu nežiūrėti į saulę per ilgai nes gali išprotėti, reikia žvilgsnį vedžioti visaip aplinkui, bet ne tiesiai į ją, viskas ką gali pamatyti saulėje yra aplinkui, pačioje joje tik gryna energija. Gryna energija pavojinga.
Smagu paslėpti po žeme mažas sėklytes ir pamatyti kiek daug keistų dalykų gali iš jų išaugti, smagu sukabinti įvairius šviesos šaltinius ir pamatyti kokį piešinį jie gali nupiešti. Gyva paveikslą. Šviesos dailininkas, taip lyg rašo ant teatro iškabų. Kintančių šviesos piešinių menininkas. Užeik kada kai męs su Brzd ar Dmnts ką nors darysim. Tau patiks.
Saulė vakar atrodė taip:
