Svajonių ir senojo pasaulio pabaiga

Užmigti negali, stebuklingos raminančios tabletės irgi nepadės, reikia pagaliau pripažinti, kad galutinis istorijos įvykis jau čia, tik dar ne visa jėga. Permąstyti, savo keistų pasirinkimų, savo klaidų sukurtą padėti. Išeities net nereikia, reikia nepulti į psichozė, asmeninę, ne masinę. Amžinas balius dabar skaniai kaip gliutamatu paskanintas internetu. Gali padėt kokią nori mintį čia, ir kas geriausia, kad niekam ji nėra įdomi, ir ta mintis, ir tu. Tai kad mano minčių (galvoje) neskaito kiti žmonės, yra paskutinis saugumas, o dabar savo mintis lėtai apuostinėju ir dėlioju aš, paprastas ir bailus. Šiandien bandydamas užmigti pajutau labai nemalonų efektą – kambarys nebe mano, lova nebe ta, visas kūnas irgi reaguoja keistu maudimu ir pykinimu. Gerai kad paskambino, teko trumpam pasivažinėti su mašina – mane tai visada ramina, tas kritimas į kelią.

Nepasiduot, užsikrauti energija ilgai kovai, pirmiausia su savim pačiu, o fonas ištęstas radikalus kitimas, optimizacija sistemos tau nesuvokiamų galių, santykių ir tikslo. Aš, kai būna nepakenčiamai sunku susigalvoju sau burtą kuris mane išgelbės, ar tai būtų po lygiai pripilti du puodukus arbatos, ar pralaukti dar trisdešimt sekundžių, ar suprasti, kad pats esi labiau problema kitiems nei turtas (kitaip tariant dar kartą suvokti kad esi nesvarbus), ir ta plona riba, tarp čia ir pabaigos, kuria slysti.

Man atrodo ta viduje deganti jausmų karuselė ir yra tikslas, ir tai kad tas gaisras paslėptas nuo kitų ir net norėdamas negali jo paviešinti, nes nėra tam nei žodžių, nei išsireiškimų, nei simbolių, gali tik suprasti kad ir kitas yra paslaptis, ir atleisti jam, neteisti, nepykti.

Geriausia kai nieko nebenori, nori tik nurimti bet nenumirti. Kai plėšo visas tas suvokimas ant kiek esi bejėgis prieš didžiausią kosmoso šokį.

Iš naujo. Kasdien, pabusti nebijant bijot, nepasiduoti rakinančiam siaubui, ir neleisti drebėt lūpai. Burtai savikontrolės, kelis kartus nepavykę ir tada tie aukštesni, tos kitos patirtys viduje. Užtenka ir suvokimo pačio vykimo keistumo, tas atsiskleidžiantis pasaulio sandaros simuliakras kebeknė kuris veda iš proto. Problemos mažos kol sprendimas pinigai, dabar sprendimas pasidarys dar didesni pinigai ir kai ko nebus net už pinigus. Mano noras – nesuprasti klaidingai, o dabar galimybė pasislėpusi atrodo tokia ryški. Tūkstančius metų vykstantis karas, gili genetinė žala einanti per kartas, o aš nelabai ramiai geriantis kinišką arbatą nieko net neturiu pakeisti, turiu justi karuselę ir liūdnąjį gaisrą viduje. Kuo daugiau padėti kitam, kad ir šypsena ir gera nuotaika.

Gerai kad nesu vienas namie, yra artimieji kurie palaiko.

Vaistai vis dėlto apramino, šiandien vėl galėjau šypsotis ir ieškoti srauto deimančiukų:

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Komentarų tikrinimas įjungtas. Po kiek laiko jūsų komentarai bus apublikuoti.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

2 komentarai “Svajonių ir senojo pasaulio pabaiga”