Šventės

Jau nebe pirmus metus nejaučiu jokios šventinės dvasios, man tai kažkoks religinis išmislas. Man kiekviena diena, kada susitinku su draugais yra šventė (gal net per dažna). Negaliu prisiversti žaisti, laikas eina labai lėtai, norėčiau užmigti ir pabusti tada kai manęs reikia, o dabar sau ramiai dėliojant pokeriuką ar klausant essential mikso man darosi liūdna ir neramu. Einu suvalgysiu tabletę xanaxo, gal tada išlauksiu iki vakaro. Kažkokia diena, kažkoks aš, vakar kažkiek išgėriau, tuo momentu buvo linksmiau, bet jau pats aiškiai suprantu kiek tai beprasmiška, nors kaip laiko praleidimo būdas tai visai gerai. Noriu pradėti žaisti, noriu išbūti namuose ilgai, niekur neiti, nebent į parduotuvę ir spoksoti į ekraną. Dažnai būnu arti ribos, beveik ją peržengęs, tik valios pastangomis neleidžiu savo sąmonei ir vaizduotei pasileisti šuoliuoti laisvu ritmu. Jaučiuosi kažkokios keistos istorijos dalyvis. Istorijos kurią pats seku sau tyliai mintyse (ir ja patikiu). Vis atrodo, kad koja tuojau tuojau vėl suluž. Supratau, kad bijau šunų, supratau kad bijau to keisto ir greito pasikeitimo iš realaus pasaulio į fantazijos. Nebenoriu niekada patekti į ligoninę. Nebenoriu suprasti visos beprasmybės tvyrančios aplinkui. Svarbus pats žaidimas, kaip kažkas kur turi išlikti, nes užfiksuotas tavyje išlikimo noras. Aš parazitas, tik niekaip nesuprantu, kam aš vis dar čia. Kelios dienos ramybės, ir aš bandau patikėti, kad dar yra man laisva vieta šalia kažkieno. Aplinkui išprotėję žmonės, aš irgi keistai jaučiuosi šitame pasaulio užkampyje. Noriu būti atjungtas ir pašalintas, tik kad nėra tų dalykų valdovo. Kaip sunku kai dievai mirę. Belikęs tik atsitiktinumas ir tie kurie arčiau jo taikinio nei tu. Aš tikiu, kad viskas bus tik į gerą.

Vakar buvau pas draugą, sutikau kitų žmonių, praleidau gerai laiką, nors ir visai neturiu pinigų. Beprotybė šiandien iš ryto kažkiek nutolusi, nors sapnavau baisius košmarus ir kas kelias valandas pabusdavau. Eisiu į polikliniką prasitęsti paskutinį kartą nedarbingumo…