Nusiraminti mūsų beprotiško lėkimo kultūroje daugeliui gaunasi tik savęs žalojimo pagalba. Alkoholis+ rūkalai. Tikrai ne veltui prieš gerą “vakarėlį” planuojamą kaip “nusibausti”. Žmogui reikia kad kažkas jam atleistų, bet mirus dievams belieka vienas dievas – greičio ir aštrumo. Susinaikinimo. Visi laukia kataklyzmos, kiek filmų medituoja pasaulio pabaigą, visus įmanomus jos variantus. Aštri kultūra tiems kurie jau apako ir apkurto. Sunkus tekstas tiems kas dar prisiverčia paskaityti bent interneto “blogį(ą)”.

Ar kada susimąstome kur męs gyvename? 9Spartoje) tik vaikų net neatrenkame, žudome nesirinkdami nes tai mūsų pasirinkimo teisė. Kažkada dėjau vaizdus apie tai, aštrų meną kuris paverčiamas pop, vien dėl nesupratimo. Niekas nenori gilintis ir būti liūdnais. Kai užeina lietus aš noriu. Noriu kad lietus, bent jis, nuplautų mūsų nuodėmes. Du keliai – nuplauti arba pamiršti. pamiršti lengviau. Baisiausia, kad pabėgti nėra kur. Beveik visa ekonomika susijusi su kurtinimu ir akinimu (“aptarnavimo” sfera), tiesiogine to žodžio prasme glušinimu. Stojant jos apsukoms darosi sunku, bet taip ir turėjo būti. Viena kartą viskas turi sustoti, gal tada būsim priversti apsidairyti kas atsitinka mūsų vaikams nuo mūsų taip vadinamos “civilizacijos”. Auga daug mankurtų ir jie laukia savo karo, savo atpildo už aštrumą į kurį męs juos įmetame.

Žiūrint meko filmus apie lietuvos nepriklausomybės atkūrimą norisi verkti, o tai tik filmuoti amerikos tv vaizdai apie tėvynę. Kas dabar iš jos liko? Susiskaldymas ir nuolat besikartojantis tyčiojimasis iš tų kurie dar neapako ir neapkurto ir patys nevagia iš savo tautos. Aš geriau išeičiau nei vogčiau. Taip ir daro daug. Liūdna. Bet lietus nuplauna. Jis neapgauna. Jis tiesiog šlapias ir lietuviškas. Aš nebeturiu tiek daug, bet bent turiu savigarbą ir teisumą savo pusėje.

Turiu ir mašiną, turiu ir arbatos namie tik neturiu ramaus pašnekovo. Ačiū Dievui kad bent lietus mano pusėje. Rudeninis lietus dar įgalus sukelti daugeliui depresiją, prabudinti pamatinį nerimą, bent pačiam sau išpažinti savo nuodėmes ir eiti per lietų į priekį.

Nelieka laiko. Nelieka laiko net atleisti sau pačiam. Nebeįmanoma spėti paskui interneto komentarus, straipsnius, žaidimus, filmus, knygas. Reikia rinktis. Pasirinkimo, vertinimų ir žvaigždučių tvarka. Aštuoni iš dešimt – imam. Ar galima tokiu būdu vertinti lietų? Šiandienos lietui aš duočiau 10 iš 10 galimų.

Keliaujant turi daug laiko apmąstyti, ypač jai nesidaužai mašininės muzikos bangomis ir keliauji vienas arba su lygiai tai pat nutilusiai ir susimasčiusiais draugais. Vienas iš vakarykštės kelionės partnerių tvirtai tiki kad tamsiojoje mėnulio pusėje yra ateivių, kurie sukūrė mus, miestai, man tai primena south park seriją kurioje paaiškėja kad žemė tai tarpgalaktinis TV šou. Patikėti mėnulyje stovinčiais miestais kartais lengviau ir patogiau nei pripažinti, kad pats gali juos pastatyti ir nugriauti, reikia tik ramybės ir tikėjimo. Perkelti mūsų kūrėjus į mėnulį, patraukti atsakomybę iš žemės, tikėti kad męs neturime galios ką nors pakeisti. Tikriausiai toksai ir yra didžiųjų galybių tikslas: priversti mus jaustis mažučiais ir neįgaliais pakeisti sistemą. Aš bandau keisti rašydamas ir skaitydamas ką kiti parašė, netylėdamas, karts nuo karto paskambinantis į savivaldybę.

Svarbiausia – (kad ir kaip tai skambėtų keistai) turėti tikslą gerai jaustis. Tam nereikia nei narkotikų nei alaus nei merginos, tam tereikia noro ir šypsenos ant veido. Kartais įspausti šypseną ant veido labai sunku – bet tada ji labiausiai ir padės. Kaip sunku būti nei per daug įsitempus ir nei per daug atsipalaidavus, lyg suderintai stygai kuri gali skambėti ir virpinti aplinką savo tembru. Važiuojant mašina labai svarbu būti ne per daug įsitempus (greit pervargsi) ir ne per daug atsipalaidavus (padarysi avariją). Kartais man važiavimas mašina panašus į greičio kultūros meditaciją. Gal šitoje kultūroje neapsimoka būti suderintu? Visi tik ir tikisi kad tu rezonuosi su jų reklama, mintimis, dainomis ir t.t. Kartais rezonuoti net nelabai apsimoka…

Du žmonės kurie gulėjo su manim ligoninėje jau guli kapuose, neseniai pasikorė dar vienas. sunku, ne kažkas netaip ir būtent kas neįmanoma paaiškinti, aš einu per minią ir minia skiriasi prieš mane kas tai sistemos klaida? aš nusiperku kolonėles ir jos skleidžia koduotus triukšmus, kas tai mano smegenų darbo atspindžiai. kas tie visi kostiumuoti dėdės su juodais akiniai? kas tie policininkai kurie mane paleidžia be dokumentų ir be teisių, kas tie kurie lenktyniauja su manim automagistralėje vilnius kaunas ant 167 (daugiau mano mašina neina nes limiterrrrr), kas tie kurie važiuoja visą kelia pro mane kai aš einu su vienais apatinias gatve, kas tie kurie filmuoja visą šitą veiksmą ir parduoda mums patiems, kas tie menininkai, kas tie kūrėjai kas tas aš kuris neegzistuoja be TU. Nepalik manęs, paskambink parašyk pagalvok, perskaityk ir pasakyk – vat čia tai dušefno balnoi, vat čia tai nesąmonė, taip nebūna, aš tave patikinsių būna, ir jai tu nuspręsi išjudinti savo paties pamatus ir pamatyti sistemą byrančia į nieką, skaidančia visą aplinką į AŠTRIAs šukes, savo paties genus besisukančius ir bebandančius tave sustabdyti, vat tada ir bus gliukas, dabar tai tabletė ir ramuma, Tv ir ramuma, boso banga bet baimės nėra tai kam ji skirta?

Muzika: Zoot Woman – Live in my head.mp3

01 – how we do.mp3

04- Notice Me.m4a – tiesiog vienas iš pačių geriausių ritmų