Vakar į psichosocialinės reabilitacijos centrą reikia nueiti tik 12 valandai. Nors atsiguliau ir užmigau tikrai anksti, keltis iš ryto visiškai nenorėjau, dar per naktį susapnavau kelis košmarus, bet juos pamiršau, kai atsibodo vartytis lovoje bandant pagauti paskutinį sapną atsikėliau, pasidariau kavos su pienu ir surūkiau cigaretę, diena bus tikrai graži, dangus giedras ir temperatūra pliusinė. Peržvelgiau FB srautą, palaikinau kas kažkiek bent patiko arba buvo pažįstamų žmonių įdėta.
Centre pašnekėjau su psichologe, atlikau kelis atminties testus. Po to nuvažiavau pas Svjn ir pasėdėjau ten iki vakaro. Buvo labai gražus dangus, pažaidėm pokerį, nors nelabai sekėsi. Android telefonas su nauju programine įranga laiko ilgiau nei iki šiol, aš maloniai nustebintas.
Šiandien vėl tikrai daug sapnavau, tikrai džiaugiuosi kad galiu sapnuoti daugk. Į centrą reikia eiti 11tai, geriu kavą ir džiaugiuosi šia diena, tikiuosi nuotaika nesuges iki vakaro.
Dar viską galima pakeisti, dar galima šypsotis ir juoktis.
Kai manęs paklausia ar aš tikiu, aš atsakau kad tikiu į Saulę, senovinį Dievą.
Su psichiatru sudarėm atkryčio planą, ką daryti jai pradeda važiuoti stogas ;]
Vėl buvau pas Svjn ir vėl dangus lepino gražiais vaizdais. Dar viena tikrai gera diena jau mano kišenėje, ryt Vtk gimtadienis… Dovanoju jam pora ar daugiau valandų su mikrofonu pas Gn studijoje, kartu bandysim išsikepti kokį gabaliuką su mūsų vogravimu.
One thought on “tik 12”
Panirti į keistą pasaką, sudalyvauti gyvai tavo akimis filmuojamam filme. Nusišypsoti ir užsikrauti gera energija iki galo. Nustoti bijoti išsiveržti iš miesto-pabaisos gniaužtų. Suskaldyti laiką ir kiekvieną akimirką paversti geriausia ir įsimintiniausia. Taip traukti į priekį nebijant nieko ir kurti dar ir dar vieną paprastą svajonę kurią gali pats įgyvendinti. Prisiminti kad esi išrinktas būti didžiausiu, ir tik savo paties noru slepiesi kažkur tarp pilkų veidų. Kiek daug dar bereikšmių žodžių ir nereikalingų veiksmų, nors jų nešinas mažutis pasitenkinimas toks saldus. Aš noriu daugiau, jau ne kartą man buvo pažadėti lobiai, jei tik pavyks išsiveržti iš savo paties statyto kaleimo. Kažkas laukia, kol tu susivoksi kokia nuostabi galimybė slypi aplinkui, ir viskas taip susiję. Gali nusipirkti laimės, bent aš žinau kad tikrai gali, tik reikia labiau džiaugtis tuo ką gauni ir prisiminti, kad męs tik laikina grandinė kylant aukštyn ir anksčiau ar vėliau gausim pilotuoti skraidantį laivą jai tik to norėsim. Man nuostabu kiekvieną dieną pajusti ryto vėsą ant savo veido, einant ten kur sistema nori kad aš eičiau, mus veda nematoma ranka, kuri tikriausiai jau milijonuose planetų perėjo per tai. Kodas yra gyvas, kodas tai aš. Aš galiu sukurti kažką naujo ir tai mane džiugina. Dalyvauti masinėse kaponėse dėl patikimo. Tie kurie aukščiau dirba daugiau, retas kuris gauna šlovę be darbo. Aš nenoriu šlovės, aš tiesiog noriu padėti žmonėm, bet nesigaudau nei kuriems manęs labiau reikia, nei ar aš iš vis galiu padėti pinigais, arba savo buvimu šalia. Viskas bus sujungta į tinklą ir bus atvira, kiekvienas žingsnis nuo pradžios iki kito perkrovimo sistemos, visas tas laikas bėgs pro pirštus žemyn ir aš galvosiu, negi, negi dar vienas pavasaris ne už kalnų ir negi aš vėl pabūsiu čia per nuostabių kvapų ir vaizdų ir skonių vasarą. Man kartais darosi baisu kiek daug mums duota, kiek daug męs sukuriam naujo ir kiek dar neišsemtų galimybių kilti į žvaigždes.