Laukiu sms, bet jau per vėlu, niekas nenorėjo su manim dalintis gandžyte, tai parūkiau vienas, dabar ramiau. Muzika geresnė, aš pats kažkaip labiau savyje, ir viskas tik dėl visiškai mažo kiekio thc, taip jau yra. Grafikas rodo, kad kažkas išnaudoja mano sistema, bent kažkiek, resursas dar tikrai iki galo neišnaudotas, visada gali parašyti sms, įsėsti į mašiną ir nuvažiuoti pasiimti dar, gerai kai yra tas dar, kai kas jau nebe taip, trūksta, mano mintis kartais užkariauja demonai konstruktai, kurių negaliu išjungti, tiesiog. Tenka būti su jais, ir laukti kol, mintys nubėgs greičiau nei knygos, filmai, lentelės. Pabėgs nuo manęs ir aš vėl liksiu visiškai vienas, tikintis tokia galybe pažadų ir įsitikinimų, magija. Nieko nebesuprantu, klaida, vėl klaida kažkur, ir jausmas, kad aš ja dar vis gyvenu, reikia nebekartoti tų pačių žodžių vis kitokiomis prasmėmis.

Šiuo metu man viskas poxui, man gerai, nieko nenoriu, pasišikau, ne kartą ir ne du. Man baisu, man taip dažnai būna baisu, kad norėčiau rinktis kažką kitą. Pasineri į kokią nori sferą, bet dažniausiai tai tiesiog tereiškia į save tam tikra linkme. Aš nebegaliu įvardinti savo krypties, praktiškai nei kiek negaliu.

Užsisakiau kažko kas turėtų atverti kitokią erdvę, gaila to nėra patogiai gauti, kol kas mūsų pasaulyje informacija iš anapus siejama su išprotėjimu. Užsisakiau ir laukiu, turėtų atsirasti gana greitai, gerai kad galima ir taip.

PBB mane užbanino, nebegaliu pasijungti nei prie puslapio nei prie streamo, gaila, aiškiai už tai kad savo ripą padariau prieinamą soulseek pagalba.

Kompas manęs klauso minimaliai, jei klausytų dar kažkiek mažiau, visai nervus gadintų. Torrentai kimba nesisiunčia normaliai, litecoinai nesimainina greičiu kuriuo turėtų, ramas užkrautas kažkuo net pats nesuprantu, iki galo visų 8GB.

Aš šūdmaliauju, pats turiu sugalvoti kuo užsiimti, kad visiškai neišprotėčiau. Nuolat prisimenu, kad esi minimaliai reikalingas, nebent turiu thc su savim daugiau, viskas taip paprasta kai atsibudęs iš ryto turi planą dienai, aš dažniausiai neturiu, nebent kokį vieną kitą mažą užduotėlę, turi pats susigalvoti kam tu čia atsiradai ir ką tu čia turi išmokti. Gal išmokti mažiau kreipti dėmesį ir mažiau galvoti.

Mano galvoje nuolat daug nepasitenkinimo, kažko trūksta iki laimės, nors jokių užduočių neturiu. Geresnis nepasitenkinimas kai kažkas nesigauna, nes anksčiau ar vėliau gausis. Nesu ramus gatvėje, vis veju mintis šalin kad kažkas seka, kažkas stebi, kažkam rūpiu, žinau kad tam kad kažkam rūpėti turi pasistengti.

Kiekvieną naktį vėl daug sapnuoju, visokių variantų ir norisi juos apžiūrėti kuo įdėmiau, taip gaila kad taip greitai viskas pasimiršta. Sapnai padeda dar tikėti maža galimybe to mito kurį kartais matau ir pats patikiu. Sapnuoju tą mirštantį pasaulį, kuris pabudus pasislepia po triukšmu.

Norėčiau, ir kai pagalvoju išsamiau tie mano norai tik išmokti iš TV reklamų, kai noriu kažko kito, vis susiduriu su problema ar galima norėti pabaigos? mirties? restarto? kažko įpatingo? tuštumos?
norėčiau vėl atsirasti atgal į kažkokį praeitą laiką ir nueiti iki galo. Galo nėra, vis veriasi nauji lygiai su naujom taisyklėm, aš turiu išmokti išnaudoti naujas taisykles. Nebėra vietos, reikia kovoti už savo vietą, gerai kad man tai beveik neaktualu, kova vyksta automatiškai. Aš tik noriu giliau įkvėpti salvios dūmų ir išskristi visam laikui, ten kur tu svarbus, ten kur tu kažką reiški.

Anoniminė erdvė žaisti su kitais, vieną ar kitą. Koks mažas kiekis nuo visų yra aktyvūs žaidėjai, bet jų nuolat daugėja. Man baigėsi alus, ir nebėra cigarečių, ir pinigų nebėra. Yra tik tikėjimas kad gal, tik gal aš dar nepadariau lemtingos klaidos, kas man atrodo, kai gaunu daugiau informacijos.

Vaistai nebereikalingi, man reikalingas vadas, man reikalingas tvirtas stuburas, kad pagaliau nustoti drebėti kai važiuoju troleibusu, man nejauku. O aš ištiesų esu ten kur turiu būti, kažkokie man atrodantys atsitiktiniai įvykiai mane atvedė čia. ir čia yra tik noras suprasti, ar aš dar galiu išmokti nebijoti ir būti pats sau gražus ir patrauklus ir tikėti savimi.

Dabar noriu tik kažkaip dingti iš čia nepadarius žalos savo kelionei, tam turiu pamiršti laiką, pamiršti viską ir ramiai sau laukti. Turiu apsimesti kad viskas gerai, turiu apsimesti kad dar tikiu. Kas rytą nebebijoti keltis ir norėti kažką nuveikti…

Dabar noriu: kuo mažiau galvoti, kuo daugiau pamiršti nereikalingos informacijos, džiaugtis rudeniu.

Bijau skambučio, bet jo ir laukiu, tos sms kuri pasakytu kad viskas gerai ir viskas matoma ir suprantama. Kartais taip nedaug lieka, kad pradėčiau rėkti. Dažniausiai tik mėtausi kelis kilometrus aplink namus, pas draugus, ieškodamas vietos kur manęs reikia, ir tuo pačiu žinodamas kad čia reikia minimaliai, tik tam kad kažką, net pats nesuprantu ką. Kažką. Informacija plaukia per ekranus, filtruojama ir atrenkama, gerai kad vis mažiau, gerai kad bent gali užsisakyti praktiškai bet kokių narkotikų paštu ir jų sulaukti. Bet draugo nenusipiksi? tikrai nusipirksi tokį kuris bus kartu kol bus pinigų, o kaip aš norėčiau parūkyti… bet deja, jau vėlu, pinigų nėra kad ramiai nueiti ir nusipirkti. Kas slępiasi cigaretėje, kad ją iki šiol traukia paugliai kažkaip mistiškai siedami su subrendimu ir kietumu. Norėčiau to kažko, to ką jau esu jutęs daug kartų, kaip žinai kad esi ne vienas ir kažkas laukia, ir tu kažko lauki. Dabar aš visiškai vienas savo pasaulyje, gerai kad tie iš kitų lygmenų nesikiša į šį, ir palieka viską rutuliotis natūraliai. Energijos per daug, per daug skausmo ir galų gale viskas va taip: http://photoshtab.ru/2011/08/tibet/
p
as mus tik mažiau tam dėmesio…

Kiek kartų man bus liūdna ir aš prisiminsiu bereikšmius faktus iš praeities, kurie atseit turėtų paaiškinti kas ir kodėl, viskas todėl kad šis pasaulis kol kas klaidingas, sergantis, bet su intencija pagyti, o aš esu su prognoze išprotėti galutinai. Po kelių dienų eisiu išsirašyti vaistų, ir jų negerti… nes reikia.

Dabar tu man pasakyk, ar tau dar įdomu?

Narkotikų vartojimas dažniausiai rodo tai kad aplink per daug pilka ir reikia viską bent kažkiek paspalvinti…