Už lango jau vasara, o aš toks aptingęs neriu į naktį


Planas dėliojasi, kaip tapti kuo mažiau priklausomu, turėt savo nuomojamą gūžtą ir žinoma dar greitesnį internetą – maitint anonimus ir zulint diskam. Laukia sunkus kelias, bet veikti reikia! Žinau, kad galiu, reikia tik susiimti. Dabar vaistai kiekvieną dieną, taip nenoriu vėl nuplaukti link psichozės, nors dabar jau jas iškenčiu ir be ligoninės. Lieka tikėti ir vakarais dėkot Dievams už suteiktą galimybę dalyvaut žmonių skruzdėlyne, kur viskas laukia už kelių klikų, skambučių ir tiek mažai belieka norų. Žinau, kad viskas bus gerai bet kuriuo atveju, reikia tik tikėt ir po truputuką lipti laiptais aukštyn link nepriklausomumo: nuo nuotaikų, pinigų stygiaus, noro būt reikalingu anonimams. Kasdiena veža vis labiau, kava su arbata, muzika negirdėta, tas džiaugsmas būti ir stebėti, kaip viskas puikiai stojasi į vietas ir belieka turėt svajonę, kuri  berods ir susikristalizavusi, tik reikia įdirbio, tikrai galima gauti pakankamai energijos darant kas patinka ir reikalinga kitiems.

Kompiuteris zurkia dalindamas turtus anonimams, aš džiaugiuosi, kad jį turiu. Priklausomas vis daugiau nuo jo, galiu leisti dienas, naktis prie jo. Skaitinėdamas, klausydamas, ieškodamas, dalyvaudamas. Svajonės išpildytos beveik visos, lieka atsitiest nuo tiek metų kankinusių priklausomybių. Dar labai norėčiau mest rūkyt, sutaupyčiau pinigų. Kol kas padeda elektroninė, šiek tiek nugalėti norą nikotino smūgio (antra diena tik su ja, žinoma pakaitalas, tai ne pilnas metimas bet ir jis ateis su laiku).

Buvau prie jūros – Nerijoje (Pervalkoje ir Nidoje). Ji nuostabiai atgaivina galvą, pravalo, pailsina, užkrauna noru keistis ir tikėt. Dabar ten daug draudimų, saugo kopas, ženklai – neik toliau. Bet padarytos nuotraukos vis primins tą nuostabią kelionę. Žmonių buvo labai mažai, kas tikrai džiugino, pležuose tuščia, miesteliai apmirę, tik Nidoje didesnis judėjimas. Noriu atgal, bet vėl ne sezonu.

Kur link mane veda mano kelias šioje ypatingai tvirtoje simuliacijoje kurios naudojant vaistus net haliucinogenai neįveikia (ir gerai, dabar jie visiškai netraukia). Kaip viskas sinkronizuota, kaip daug praleista galimybių, kaip daug pasiūlymų, o aš tenoriu dar dalių kompiuteriui. Kaip daug daiktų, kurie atneša trumpą trumpą malonumą, bet užkibęs nori vis daugiau, apsikrauti daiktais. Laukiu kitą savaitę ateinančios drawing tablet, bandysim lavint ranką, daugiau laiko praleisti prie nuotraukų, mokytis išgauti vis įdomesnius vaizdus, patenkinti savo vidinę žvaigždę. Nupirkti ir keli loterijos bilietai – nes šeima visą savaitgalį buvo pikta, vos iškenčiau, žinoma ir aš sode buvau tingus ir nepuoliau darbuotis. Noriu turėt daugiau valios, tai tikriausiai išvystoma, tik reikia dirbti su savim. Norisi būti bent kažkiek aktyvesniu žmogum, eiti ir ieškoti naujų pažinčių. O gal ir nereikia, kuo toliau tuo labiau jaučiu, kad galiu tapti vienišas vilkas, man užtenka laido į pasaulį apkrauto vis didesniu srautu. Gal reiktų ir pažaisti, tiek žaidimų bibliotekoje, o man užtenka muzikos ir srauto kuris vis primena laiko nuplautus žmones ir užmirštus įvykius. Taip kartais melancholiškai keista, kad praėjo tiek daug, paliekant minimalius turtus galvoje. Kiek kvailų sprendimų, kiek bereikalingai išnaudoto laiko. Žinau, kad dabar 33 metų įsiliet bus vis sunkiau į skruzdėlyną ir susikurti savo vietą būt reikalingu ir užtikrintu šiek tiek didesniu nei minimaliu pinigų srautu. Taip norisi tikėt loterijų siūlomu išsigelbėjimu, nors žinau kokia tai didelė saviapgaulė.

Dienos puikios, beveik nebelieka vietos nerimavimui, tik mano buvusios priklausomybės kinta. Dabar jos persimetė į interneto bereikšmį stebėjimą. Reikia mokytis. Pradėti kasinėti sritis iš kurių galiu užsidirbti pragyvenimui be aplinkinių pagalbos.

Dabar kaip žalia aplink norisi įtraukt žolės dūmą ir vėl pajust tą milžinišką psichodelinį intensyvumą, reikia kuo mažiau lankytis ten kur tai vyksta, nes valios gali ir neužtekt. Norisi ir alaus, pajust tą atsipalaidavimą ir palengvintą minčių srautą.

Update: planas tapti kuo mažiau priklausomu sudėtingėja, planuotas lengvas kelias atkrinta, belieka pačiam galvoti kaip veržtis lauk, o tam reikia įdėti daug pastangų, po truputį, po laiptuką kopti iš duobės. Padaryta prieš keturis metus klaida atsiliepia ir dabar, dar liko laukti metus, arba pačiam sukaupt likusią valią ir imti mokytis valdyt simbolius ekrane.

————————————————————————

Šiandien vėl neramus, norisi kažkokio plano bereikšmiam veikimui, ėjimui, ieškojimui, kažko aštraus, sukasi muzika neužkabindama pasitenkinimo ir atradimo džiaugsmo mygtukų. Belieka ramiai plaukti per dieną, tikintis kad viskas bus gerai. Puse miligramo xanaxo nuramina, bet ne iki galo. Kažkas atrodo netvarkoje, praleistas kažkoks svarbus momentas, padarytos klaidos, prarasti darbai, bebaimiškumas atvedęs iki lygtinumo.

O reikia tik tikėt, tik stebėt, virtis arbatą, ieškot muzikos ir džiaugtis šeimos suteikta galimybe apsieiti be darbo ir leist dienas prie kompiuterio tikintis, kad vienas iš pirmųjų pamatysiu gerąją naujieną ir apie ją pranešiu visiems.

Tirpsta laiko ledas
Vaikausi natų sąskambių
Lyg mokėčiau ir žinočiau
Kaip sudominti žalias lemputes ekrane
Žavi pasaulis savo tvirtumu
Tom paslaptim – kai riba arti
Lieka nedaug laiko iki tamsos
Fotoaparato šiandien netraukiau
Užtenka begalės atidarytų naršyklės langų
Suprast, kad nebesuspėju
Gatvėje praeivis garsiai nusispjaus
Draugai nepaskambins
Pačiam sau sekt pasaką apie artumą
Prie buvimo įkūnytu kitu
Kurio nebelaukia jau daugel metų
Suprast gali – bet ar to reikia
Geriau apie mėnulį negalvot
Džiaugtis sekundės ramybe
Smulkumu aštriu pikselių ekrane
Neliesti lyties įsiveliant vėl ir vėl
Noras atsipalaiduot praeina
Rūkyt irgi galima nustot
Tiek nedaug telieka laiko
Iki kitos bangos nuplausiančios
Ir atgaivinsiančios mane

 

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *