Kaip visada muzika, sukasi galvoje, vis ieškau, vis klausau. Bandau užgauti kažką giliai viduje, kad šiurpas nueitų. Prietaisai, ir tie kurie moka jais naudotis, ir žinoma tie kurie kuria juos. Kiek nedaug trūksta iki ekstazės ir šūvio tolyn. Aš nebetikiu, nebenoriu vartytis kasdieniniame naujienų sraute ir ieškoti deimanto, bet randu, gaila kad ne paties kurtą. Ruduo dabar man idealus, norėčiau kad laikas užšaltų ir viskas po truputį nyktų ir aš apsiginklaves savo protu ir keliais įsitikinimais eičiau tolyn. Kai visiškai netyčia gaunu ko lyg norėjau, nebesugebu pilnai džiaugtis ir tai pasiimti. Gavau pinigų injekciją, nusipirkau atsuktuvų komplektą kompams ir mobiliems telefonams, nusipirkau kelias knygas angliškai, išėjo lietuviškai Pelevino Snuff, galvojau pirkti bet brangoka, tai atsisiunčiau rusiškai skaitomą, turėčiau didžiają dalį suprasti, prisimenu kaip perklausiau meistrą ir margaritą rusiškai, tai net labai patiko. Jaučiuosi visiškai vienišas, bandau save įtikinti, kad dar kažkam rūpiu, parašo Svjns, paskambina MM, dabar atsirado dar ir Vrnk. Bet man tuščia, kažkas viduje seniai nutrūko ir aš niekaip negaliu to susitaisyti. Jaučiuosi bailus, važiuoti troleibusu man kančia, vis atrodo kad kažkam tu rūpi ir jiems nepatinki. Neramus, vis atrodo, kad kažkas stebi, kad darai kažką blogai, visas tas tikslas kurį man legaliai siūlo jėga paremtos valdžios struktūros man nepatinka, parduotuvėje akis užkliūna tik už kai kurių dalykų, ir tai priverstinai, iš viso kito net nežinau ko man reikia, gal kelionės šamanui prižiūrint? Gal kažkokios moters kurią vėl galėčiau laikyti dalimi savo ateities. Tada būtų dėl ko. Arba kažkokios komandos dalimi, kiek aš kartų tai jau kartojau, kai susipažįstu su kuo nors nauju, man iškarto atrodo, kad aš prastesnis už juos ir nevertas jų draugystės. Atsibosta lyginti save su kitais, tai labai blogas įprotis. Turi pats pradėti stengtis ir vis lipti aukštyn. Kažkaip save nuraminti ir ramiai kažką tyrinėti, kažką gaminti, kažkam padėti. Kažkaip save užimti. Norėčiau išbandyti psichodelines medžiagas, bent kelias, gerai kad technologijos tam suteikia galimybę, gerai kad dar nėra visiškos kontrolės ir palikta tiek daug laisvės. Tiek daug galimybių, kad jos užšaldo nesuvokimo ir amžino svarstymo cikle. Kasdien, kasdien prisimenu praeitį, būtent kai kuriuos jos momentus, nuzulinta plokštelė atminties net toje vietoje. Dabar stebiu ekraną (Pelevinas sako kad tai tas pats dievo-pinigų veidas), pats nežinau ką toliau veikti, tikriausia bandysiu eiti miegot, nebesugalvoju ką veikti, laimingas esu kai kažkur einu ar važiuoju, tada mažiau bijau aplinkinių nes turiu tikslą, bet praktiškai tik atsiradęs tiksle pradedu nerimauti, kad esu nereikalingas ir kur eiti toliau, turiu prisiversti išbūti ilgiau, turiu kažką vartoti thc ar alko, ar tą ir kitą. Man baisu vykdyti užduotis, atrodo kad viską sugadinsiu, net nesuvokiu kiek drąsos turi kiti, aš net slidinėti bijau. Bijau. Bijau kad teks prasukti šitą ratą dar kartą, tik jau suprantant visko prasmę. Arba reikia patikėti kad prasmės nėra, tik aš pats ją galiu sujungti savo smegenyse.

Vakar po ilgo laiko teko vartoti olanzepiną, nes negalėjau apsispręsti ko noriu, jaučiau spaudimą iš visur ir niekas nepadėjo, jautiesi lyg užstrigęs laike.

Šiandien pagavau mažą laiko neatitikimą, apie 2 minučių. Įtampa tapo kūribinga, aš bandau išdėlioti savo mintis, kad pačiam būtų aiškiau. Turiu darbų ir užsiėmimų, bet jaučiu reikia padaryti būtinus ir užsidaryti namuose, ties savim, nes per taug įpratau savo nerimą spręsti bėgimu pas kitus, kažko ko net negaliu paaiškinti, kažkokios narko alkoholinės vertės, kažkokio juoko, ir laukimo kol įtampa, kad darau kažką blogai nugalės ir lėksiu namo, atgal į lovą, į sapnus kuriuos taip mėgstu…

Aš nesuprantu tiek daug, bet suprantu pakankamai, kad galėčiau bandyti toliau suprasti. Pagrindas jau yra, tik man atrodo, kad jis kažkuo klaidingas, kažkas jame ne taip. Per gerai viskas slenka, ir vis didėja baimė, kad staiga vėl bus skausmo ir siaubo. Kasdien sau pasidarau problemų, vis bandau vis traukiu iš savęs prievarta mintis, būsenas, ir jos dažniausiai blogos, net žiūrint porno…Bet mano savijauta gali pritaikyti man įvairias medijas, tiek filmą, tiek knygą, tiek muzikos tekstą – viską padaryti panašų į kažkokį ženklą, kad tuojau užklups nevaldoma banga beprotybės. Aš vaikštau paribiais, jei dar truputį daugiau, nebesuprasčiau net tiek, kiek reikia bendrauti su kitais. Man labai nejauku. Ta per visur bėganti informacija kažkur suteka, kažkas užsifiksuoja. Aš unikalus tik savo pasaulio suvokimu, nes man reikia nuolatinio kitų patvirtinimo, jog aš dar egzistuoju, vakar man beveik buvo nustoję egzistuoti mm ir brls, pačiam buvo nejauku. Atkabintos gijos, kažkas sulūžę, ir vaistų lyg tai nėra – vienas mažiau galvot, o aš atvirkščiai stengiuosi daugiau galvoti, bet atseit visu tuo netikėti, lyg kažkas kitas rašo mano galvoje knygą, o aš tik stebėtojas kuris bando neišprotėti sekdamas mintį ir bandydamas jomis nesižavėti. Bet kaip esu prie ekrano, man norisi, kad įdedant kuo mažiau jėgų dirginčiau save kažkokiu, idealiu lygiu, norisi jaustis svarbiu ir stebinčiu kitų darbo vaisius, lyg tai savaime suprantama, ir pačiam kažkaip gyvuoti iš to. nesąmonė. Visiška.

Aš blogai suprantu realybę, man joje klaidu. Aš darau daug klaidų, virusas, kažkur giliai galvoje, blokuojamas tik valios ir narkotikų dėka. O dabar reikia atsijungti, reikia paskrolinti kažko tikintis, lyg pavartęs knygą ir perskaitęs kažkiek atsitiktikių sakinių nuspręsti ar knyga gera, to neįmanoma padaryti, o aš kaip debilėlis vis dar bandau. Skaitymas kaip ir bet koks darbas turi būti naudingas, ir tai galima padaryti tik gilinant kažkokios siauros srities žinias,  daug geriau skleisti tik entertaining info, o gilintis į visą entertainment pasaulį tai pat beprasmiška, kaip gerti alų su degtine, kad būtų aiškiau.

Reikia susidaryti kodus, reikia turėti sąrašus ko tu nori kas patinka, kada to pasieksi ir kaip, kažkokia rašymo magija, jei parašai arba ilgai apie tai galvoji ir svajoji – tai atsitinka. O aš dabar šiknoje, bijau, bijau prisiliesti prie darbo, bijau nors tu ką, ir bandau tai pateisinki kažkokiu srautu beprasmybės sau į akis ir ausis. Info srauto. Negali atsijungti nuo žinojimo ir tikėjimo kažkokiu mistiniu setu minčių.

Baimė, kad tai tęsis amžinai ir teks sukti ratą po rato. Arba tiesiog – pragaras. Išejimo nėra, nes mums jūsų labai reikia.

Pats dirginu patį save – masturbuojuosi galvodamas apie save, o reikia tai apie kitus?

I’am insane