Vakar važinėjausi po dzūkiją. Turėjau tikslą iškabinti vienos vakaruškos plakatus. Nuostabus dangus, medžiai, kalnai ir kloniai. Alsuojanti ramybė. Jausmas kad aplink tyla. BMW murkianti 90km/h greičiu, kad naudotų mažiau kuro. Būdamas mieste dažnai pamiršti…pasimiršta visur aplink tvyranti tyla ir nuostabi gamta. Esu dėkingas atsitiktinumui už šią kelionę nes: dokumentų mašinos dar neturiu, mašiną buvau susitvarkęs tik prieš dieną, paskambino senas pažįstamas ir paprašė padėti. Viskas sukrito į vieną vietą – ko dar reikia nuostabiai kelionei?
Keliaujant turi daug laiko apmąstyti, ypač jai nesidaužai mašininės muzikos bangomis ir keliauji vienas arba su lygiai tai pat nutilusiai ir susimasčiusiais draugais. Vienas iš vakarykštės kelionės partnerių tvirtai tiki kad tamsiojoje mėnulio pusėje yra ateivių, kurie sukūrė mus, miestai, man tai primena south park seriją kurioje paaiškėja kad žemė tai tarpgalaktinis TV šou. Patikėti mėnulyje stovinčiais miestais kartais lengviau ir patogiau nei pripažinti, kad pats gali juos pastatyti ir nugriauti, reikia tik ramybės ir tikėjimo. Perkelti mūsų kūrėjus į mėnulį, patraukti atsakomybę iš žemės, tikėti kad męs neturime galios ką nors pakeisti. Tikriausiai toksai ir yra didžiųjų galybių tikslas: priversti mus jaustis mažučiais ir neįgaliais pakeisti sistemą. Aš bandau keisti rašydamas ir skaitydamas ką kiti parašė, netylėdamas, karts nuo karto paskambinantis į savivaldybę.
Svarbiausia – (kad ir kaip tai skambėtų keistai) turėti tikslą gerai jaustis. Tam nereikia nei narkotikų nei alaus nei merginos, tam tereikia noro ir šypsenos ant veido. Kartais įspausti šypseną ant veido labai sunku – bet tada ji labiausiai ir padės. Kaip sunku būti nei per daug įsitempus ir nei per daug atsipalaidavus, lyg suderintai stygai kuri gali skambėti ir virpinti aplinką savo tembru. Važiuojant mašina labai svarbu būti ne per daug įsitempus (greit pervargsi) ir ne per daug atsipalaidavus (padarysi avariją). Kartais man važiavimas mašina panašus į greičio kultūros meditaciją. Gal šitoje kultūroje neapsimoka būti suderintu? Visi tik ir tikisi kad tu rezonuosi su jų reklama, mintimis, dainomis ir t.t. Kartais rezonuoti net nelabai apsimoka…
6 thoughts on “Važiuoti kažkur”
žmogeliukai kitoje mėnulio pusėje? vou! ne, apie tai nesusimąsčiau. tai daugiau naujųjų laikų požiūris, nes iš esmės čia paprasta fatališkumo atmaina.
O žmogus kuris taip mano tikrai fainas. Aš pats net susimąsčiau apie tai ;]
geriausia išvis per daug nemąstyt, apsunkina erezijos. kuo mažiau didžių pamąstymų, tuo labiau į naudą, lengvesnis jautiesi. iš patirties :]
nors jei tai [noras gilintis, domėtis, maištauti gal plius minus] užrašyta tavo chromosomose ir smegenyse, tada be šitų dalykų, bežiūrėdamas bukus, galvoti nepriverčiančius filmus, skaitydamas buitiškus straipsnius pajunti beprotišką tuštumą.
sunki įdomių žmonių dalia 😀
Labai sunku prisukti savo galvos procesoriaus dažnį ir nereaguoti į aplink stūksančią beprotybės tuštumą. Planuoju sustoti, atsijungti nuo interneto ir pabūti sode, kartu su gamta ir lietumi, paskaityti knygas prie ugnies ir kažką įdomaus parašyti. Kartais ir belieka tik rašymas apie šią nuostabiai gražią ir nuolat kintančią stebuklo sandarą, Labai sunku nematyti beprotybės ir daugelio lėkimo stačia galva iš nbūties į nebūtį. Mane palaiko tik maži stebuklai.
Labai graziai parasiai!
Rašyk lietuviškai ;]