Vėl be darbo…

Sužinojau, kad kontora kurioje dirbu likviduojama, net nežinau kokio darbo ieškotis, tikriausiai ieškosiu darbo parduotuvėje – pardavėjas konsultantas. Net nežinau ar noriu. Pastarosiomis dienomis jaučiuosi tuščias. Tuo pačiu pradėjau jausti , kad kažkas mane saugo. Kažkas didesnis nei žmogus. Norėčiau patikėti, kad dar galiu susitvarkyti gyvenimą. Nors atrodo, kad taip ir liksiu piramidės apačioje, gal ir gerai. Paprastas ir vis tylesnis. Noriu patikėti savo galimybėmis. Arba įdarbinti savo vaizduotę.

Pastebėjau, kad namuose kuriuose rūkoma viduje dažniausiai ir vagiama elektra, geriama, ir rūkoma m. Turėčiau savo namus, tikriausiai irgi rūkyčiau. Nusipirkau cigarečių pakelį. Vtks vėl ligoninėje, net liūdna. Mano liga apriboja mane nuo visuomenės. Visi išprotėję, kartais atrodo, kad tie, kurie piramidės apačioje save nuodija tam, kad negalvotų ir neišprotėtų. Vis sapnuoju, vis nenoriu keltis ryte, noriu patikėti, kad ateis kažkoks Mesijas ir aš galėsiu prisijungti prie jo gaujos. 40lt į dieną, kad užsimiršti. Panirti į dugną. Aš nebenoriu atgimti, noriu išsilaisvinti iš čia. Išnykti kartu su visomis savo problemomis. Pradedu jaustis keistai, kai aplinkui yra žmogus šviesiais plaukais, man pradeda atrodyti, kad jis mano atspindys kreivame veidrodyje. Šventės, o pinigų nulis, išleidau viską ir dar pasiskolinau tam, kad galėčiau žaisti kompiuteriu naujas simuliacijas, bet net tam nėra noro. Noras yra tik sulaukti pavasario. Pasiskolinau fotoaparatą, bet nekyla ranka fotografuoti. Padariau tik savo portretą:

Bijau, kad vėl panirsiu į beprotybę ir matysiu viską fantazijos akimis. Man čia ne vieta. Taip noriu patikėti, kad dar liko sveiko proto manyje. Nes dažnai nuplaukiu į išgalvotus pasaulius ir iš visų jėgų stengiuosi, kad aplinkiniai to nesuprastų. Nebelieka tikėjimo savimi. Savo jėgomis. Galima tik pasišaipyti iš manęs. Kiek daug žmonių stengiasi, kad išliktų čia. O aš turiu galimybę būti ir ja nesidžiaugiu. Norėčiau kasti sniegą už maistą ir būstą. Deje mūsų piramidė to neleidžia. Kada gi pagaliau bus pabaiga? Gal jau ryt. Gerai, kad yra kiti, kad dar tikiu, jog jie ne dekoro dalis. Reikia įtikėti, kad esu bent truputį svarbus, nors žinau, kad tai tik iliuzija. Nėra kaip pabėgti nuo savęs. Greičiausiai reikia kurti kažkokią sistemą, kad išgyventi čia, šitoje beprotiškoje fermoje. Kiekvienas savo likimo kalvis? Aš tik noriu patikėti, kad visa tai ne man susuktas filmas, norint mane išlaikyti čia kuo ilgiau. Šiandien naktį sapnavau, kad mane užpjudo šunimis, pabudau, kai skausmas pasidarė nebepakialiamas. Visi išprotėję dėl blizgučių, aš išprotėjęs dėl to, kad savo galvoje rašau knygas, trumpus atsakymus ir pastebėjimus. Nebegaliu patikėti, kad viskas tik žaidimas, nors kartais pats su malonumo žaidžiu alkonarkotinius žaidimus su savo psichika. Tai nebegelbsti. Ko aš dabar noriu?

1. Dar bent kelių laikų savo nuotraukai (netikiu, kad sulauksiu).
2. Draugo, ar pažįstamo skambučio ar sms (net pats nesuprantu, kam man tos 500min į visus tinklus).
3. Nuosavos erdvės, kuria nereikia dalintis su kuo nors kitu (kad ir be langų).
4. Arba pasveikti, arba amžinam išprotėti.
5. Darbo kurį dirbdamas galėčiau išlaikyti save.
6. Patinkančios naujos knygos ar filmo, ar muzikos.
7. Įtikėti į aukštesniąją jėgą kuri mane saugo ir kartais paverčia performensų dalyviu.
8. Noriu susirasti naują draugę arba draugą.
9. Noriu išmokti aprašyti arba papasakoti beprotybę.
10. Noriu mažiau verkšlenti ir išmokti būti vienas.